Dvylikta dalis. "Visų šventųjų" baras

Ketvirtadienis. Vyrai turi eiti kultivuot alkokultūros ir nechaltūrint. Su tokia nuožmia dvasia nusprendėm paimti bruoliui parekomenduotą barą "Visų Šventųjų", kaip nekeista įsikūrusį Visų Šventųjų gatvėje. Velnias žino, kur tai yra, bet tvirtai nusprendėm surasti tą vietą be jokių išmaniųjų telefonų GPS pagalbos, tik su išankstiniu žvilgtelėjimu į gūglės žemėlapį. Jolab, kad prie jau iki skausmo pažįstamo ketverto prisijungė tikras turistas Denis. Taigi, kvazikalibruotais vidiniais kompasais besivadovaudami nėrėm į senamiesčio labirintus ir netrukus šukavom Visų Šventųjų gatvę. Barą pastebėti tamsų vakarą tikrai nelengva, bet penkios poros akių sugebėjo išskirti emblemą ant durų ir užėjo...

Viduje į akis iš karto krenta masyvių svetainės baldų komplektas centre. Kadangi vieninteliai baro lankytojai, tiksliau lankytojos, buvo pora merginų prie baro, tai nusprendėm nesivaržyti ir užsėsti minkštuosius baldus, ant kurių galėtų susėsti bene dvigubai daugiau lėbautojų, nei buvo mūsų. Ant sienų kabo keli sakralinės-alkoholinės tematikos paveikslai, dundulio alaus svastika ir atributų, kuriuos vertinčiau, kaip nenupuoštas Halloween'o dekoracijas. Nors jei mąstysime, kad baras orientuotas į alternatyvių sunkiosios muzikos subkultūrų išpažinėjus, tai tie vorai, iš pėdkelnių šauniai sumeistruoti voratinkliai ir plastikinės kaukolės gali būti ir nuolatinė ekspozicija. Šalia mūsų fotelių buvo buržuikė, kuri dėja nesikūreno, o taip norėjosi šilumos, ech...

Na bet galima šilumos susiorganizuoti ir kitaip! Pasiėmėm Biržų alaus "Didikų" tamsaus alaus (5lt), dvigubą duonos su sūriu(10lt), ir sau žirnių su spirgais porciją (5lt). Besirinkdami alų užmezgėm neįpareigojantį kontaktą su ilgaplaukiu barmenu. Paragavom alaus ir vieningai linktelėjom, kad teisingas reikalas. Duonos porcija pasirodė mažoka (kaip dviguba), o žirniai - priešingai: sočiai mane užkimšo.

Pradėjo rinktis žmonės, kurie, kaip ir galima numanyti, buvo alternatyvesnės muzikos ir gyvenimo būdo šalininkai. Bet kaip visada, jie nerodė jokios agresijos ar antipatijos mūsų atžvilgiu ir mes sėkmingai gurkšnojome alų ir sapaliojome apie ūkį ir bites...

Atėjo metas antram bokalui, kuriam pasirinkome R.Čižo daryklos "Čižo" alų (5lt) ir užkandai vietinės gamybos bulvių traškučių (nepamenu kainos). Čižo alus gal ir autentiškas, bet nėra super skanus, gal net neskanus, o vat tie traškučiai, tai labai sėkminga alternatyva keptai duonai - per vakarą paėmėme dar kelias porcijas.

Supratome, kad alus sušilti nepadės, tad užmatę stalo futbolą ėmėmės aktyvios veiklos. Trijų partijų pakako išaiškinti mano su bruoliu pranašumą prieš Gintaro ir Vytuko komandą rezultatu 2:1. Tai didžiai praskaidrino (ir sušildė) mano vakarą ir galėjom mėgautis alaus. Paragavom butelinio ir dar kažkokio šviesaus, bet vakaro favoritas taip ir liko "Didikų" alus.

"Visų Šventųjų" barą galima palyginti su trečios kartos dyzeliniu VW Golf'u. Nei kažkuo labai skųstis, nei kažkuo labai girtis - tiesiog praktiškas reikalas. Ten (bare) alaus rūšių nėra labai daug, nors viena skani rūšis yra. Maistas neblogas, netgi pagirtinas (už tuos bulvių traškučius). Vieta nei labai graži, nei labai nutriušusi - nu kaip trečios kartos dyzelinis Golf'as su AC/DC lipduku ant galinio lango. Jeigu reikia vietos su draugais išgerti - prašom. Jei nori kažko daugiau - yra stalo futbolas. Gal kažkas smagaus vyksta, kai vyksta koncertai. O šiokią dieną tiesiog vieta su alaus čiaupu ir nieko labai daugiau.

Vienuolikta dalis. Kaimiško alaus baras "Šnekutis" (Šv.Stepono padalinys)

O laike, gyvate tu
Dar nelieski manęs akių
Ką sakai, pasakys ir mano tėvai ir žentai nesakys, patikėk
O laike, rupūže tu
Leisk mergytę pasukt dar ratu
Leisk sugrįžti namo takeliu
Mergužėlei grąžinti skolas

Ne ką lėčiau negu Suopio ir Rambyno dainoj pratekėjo laikas ir vėl ketvirtadienis. Vėl dilema, kur eiti? Šįkart visiem nemirksėdamas aiškinau, kad reikia eiti į "Būsi trečias", o omeny turėjau "Šnekutį". Bet mano šizofreniškos mintys buvo išgvildentos ir sutarėm susitikt prie "kiaušinio" (pavojingai arti "Gramutės"). Kol bruolis, Gintaras ir aš laukėm paskutiniojo elemento, susidėjom "dar reiktų nueiti" sąrašą ir suskaičiavom keturias neaplankytas vietas - neblogai! Bet visam tam iškilo rimtas pavojus...

Vytukas atėjo, ir, pralenkę "Gramutę" (žirnių ir alaus kompleksas už 4,5lt dar galioja, jei ką), bei dar vieną neatpažintą girdyklą, priėjome "Šnekutį". Pagarba Šv.Stepono gatvei už gebėjimą į 150m distanciją sudėti tris barus. Į "Šnekutį" tamsoje ne taip lengva ir patekti, bet įveikę dubliuotų durų užkardą atsidūrėme viduje ir, siurprizas siurprizas, nėra vietos... Na nėra viršuje, tad pasiūlė nusileisti į rūsio salę. Nusileidom, o ten kažkoks niūrus, šaltas ir drėgnas Betmeno urvas, kuriame be mūsų ir baisių stalų buvo dar tuščios plastikinės taros saugykla. Bet susitarimas neišeiti iš baro neparagavus bent vieno alaus yra nerašytuose įstatuose, tad numetėm striukes ir išsiskyrėme komandomis: aš su bruoliu įsitvirtinam ir saugom striukes ir kitą amuniciją, o Gintaras su Vytuku atakuoja barą. Šturmas pavyko su kaupu - laimėta ne tik vertingų išteklių, bet ir naujos pozicijos - turim stalą viršuje! Reiks dažniau paleist tuos komandosus į misijas.

Nespėtų nei degtukas sudegt, o mes jau linksmai balbatuojam per 1,5m nuo baro ir nuo išėjimo. Viršuje gyvenimas geresnis: šilčiau, sausiau,atmosfera jaukesnė. Vien ko vertos lininės staltiesės ant stalų - bent jau stengtasi ne vien tik pavadinimu priminti kaimą. Šiek tiek patriušimo yra bet ne tiek, kad erzintų. Primėtyta visokių šmutkių. Ypač dar-ne-visai-retro telikų. Na pasikeitusia aplinka džiaugėmės kaip iš lagerio pabėgę kaliniai ir atėjo metas kibti į gėrimus ir maistą.

Pirmas buvo pasitiektas (taip, atsiskaitoma ir mokama prie baro) alus iš vidurinio čiaupo, bijau klysti bet gali būti firminis "Jovarų Šnekutis". Skanus paprastas alus. Toks sotus skonis. O prie sotaus alaus reikia ir sotaus maisto, tad visi išsirinkom po patiekalą arčiausiai širdies ir gurkšnodami laukėm kada atneš. Žūtbūtinėje kovoje susirungė: cepelinai (mano), troškinys/čenachai (Vytuko), rūkyta kiaulės ausis su žirniais (Gintaro) bei tuščias bruolio kampas, nes šis jau buvo pavalgęs iš anksto. Vienbalsiai laimėjo mano du dideli cepelinai plūduriuojantys grietinės ir spirgų padaže. Nors ir kiti dalyviai nesiskundė savo pasirinkimu ir viskas buvo švariai sudorota.

Tada atėjo metas antrajam alui ir čia buvo pasirinkta žanro klasika: pasiimam su medum ir pažiūrim ar norėsis antro? Ir kaip visada - antro su medumi nesinorėjo. Bet jau pradėjom eiti avantiūrišku keliu ir trečias užėjimas buvo iš bonkės. Piniavos "Stačias" su tokia etikete, kad negali neimt. Atsargiai tryse išsidalinom litrą, nes bruolis nepageidavo, ir pradėjom ragaut. Dvylika laipsnių, tamsus ir labai išraiškingo ir tvirto skonio. Kažkur skaičiau, kad tamsiame aluje galima pajausti džiovintų vaisių skonį - tai šiame tikrai pajutau tą "razinką". Stipriai rekomenduojamas stiprus alus, ypač tiem, kurie nori nuosaikiau įkainotos alternatyvos panašiems belgų alums.



Džiovintos gėrybės tęsėsi ir su ketvirtu pasirinkimu. Ponoro "Kaimiškas" tamsus alus į mūsų gomurius atnešė saulėgrąžų skonį. Visai netikėta ir stebėtinai malonu. Po šio ant linksmumo dar maktelėjom "Linksmųjų vyrukų" po bokalą ir vienuoliktą užsidarinėjant "Šnekučiui" paskutinieji išsiskirstėm į skirtingas puses. Sklinda gandas, kad kai kas dar padarė mažą pratęsimą, bet aš ten nebuvau - alaus midaus negėriau, nieko nežinau...

Jei kas pamena, tai pradžioje užsiminiau apie grėsmę barų reidui. Taip, "Šnekutis" toookio gerumo. Turi alaus ir baro sielą. Turi virtuvę. Turi barmeną su kuriuo pabaigoje linksmai padiskutavome ir apsikeitėme žiniomis. Turi nuotaiką. Turi Betmeno rūsį, jeigu kas linkęs į tokius dalykus. Žodžiu viskas šį ketvirtadienį ten buvo gerai. Manau, kad palaikinsiu šitą vietą ir mano gyvenimo atrakcijos gali būti perkeltos ten. Bet ne barų reidas. Keliam inkarą ir dreifuojam į kitos savaitės barą. Nes tie trys mano blogo skaitytojai įpareigoja!

Priedai:
Maisto ir alaus kainos
Konkuruojančios firmos apžvalga apimanti ir užupio filialą, kurį, manau, reiks ir mum aplankyti.

Dešimta dalis. Alaus krautuvė ir baras "Alynas".

Dar vienas ketvirtadienis. Dar viena vieta. "Alynas" jinai vadinas ir mes ten nuėjom... Planavom iš ankščiau ir labai galvojom, kur nueit. Ir kažkaip pagalvojau apie "Alyną". Buvau ten jau kartą futbolo žiūrėt, kitą kartą tik nusipirkau alaus išsinešimui, tai nusprendžiau pasidalint ta vieta su draugais.

Kaip visada susirinko ištikimasis ketvertas. Pradėjom trise. Atėjom apsidairėm: vieta švari, iščiustyta ir ilga! Kaip koks vagonas restoranas: vienam krašte begalinio ilgio baras su kokia dvidešimt čiaupų, vidury susiaurėjimas, galuose staliukai kažkur dvidešimt-trisdešimt žmonių bendrai. Baro estetika nepaliovė žavėti visą vakarą: dvidešimt varinių čiaupų! Kaip Homeris pasakytų: mmmm, čiaupai... Taigi pasirinkom galinę nišą ir atsisėdom. Nusirengėm striukes ir sumetėm į kampą, nes kažkas pagailėjo pinigų pakabai. Bet nepagailėjo gero dizaino staliukams ir fototapetams su apyniais - gražu. Pradžioje kitus staliukus buvo apsėdę žmonės, kuriuos įvardinčiau kaip bankininkus. Vėliau juos pakeitė iščiustyti berniukai su dizainerių darbo akiniais.

Nors publika ir prabangi, bet kainos nesikandžioja. Visgi centre gerti alų už 4 litus, nėra labai blogai. Belaukdami Vytuko nusprendėm pabandyti firminio "Alyno" alaus. Tas alus, gali drąsiai kautis su Kalnapilio, Utenos ar Švyturio pasiūlymais dėl neišraiškingiausio alaus titulo ir turi visai neblogus šansus laimėti. Dar prigriebėm duonos traškučių už trajaką. Šalia dar gulėjo dešros, varškės sūriai ir rūkyta žuvis, bet kažkaip neviliojo. Žodžiu virtuvė neegzistuoja, bet kadangi kitoj gatvės pusėj yra kinų restoranas ir kebabinė, tad didelių problemų nekėlė ir pamainom, kad neprarastumėm staliuko, nubėgom pavalgyti ko nors šilto.

O grįžus pasirinkti ką nors įdomaus iš visai netrumpo alų sąrašo. Bet pagalbos tikėtis iš prie čiaupų stovinčios merginos neverta: pardavėja-barmenė nepasirodė labai kompetentinga, nes užmačius įdomų apelsinų spalvos kvietinį alų vieno kliento bokale ir man jo paprašius, pasitikslino:
- To, kur atrodo, kaip su dumbliais? - cing cing akutėm.
- Taip! - atsakau ir mintyse mąstau, kad alaus apibūdinimui galima rasti ir šaunesnių išsireiškimų.
Be to dar yra ir naglumo elementas, nes kai per klaidą išmušė tris litus, tai visai be jokio žaismingumo ar intonacijos liepė vieną dėti į arbatpinigių dėžutę. Įdėjau, bet buvo nesmagu. Na bet jeigu vidiniu žavesiu ir nespindi, tai bandoma kompensuoti išore (iškirptė tokia ehem).

Na bet ne į bobas paspoksot susirinkom, o baro pažiūrėt ir alaus paragaut. Tai tas kvietinis "su dumbliais" buvo skanus ir jokio padangos ataskonio (girdi, Švyturį?). Po to ėjo mano atradimas, vyno terminais, sausas alus "Sidabrinė puta". Tokį alų norisi kuo nors užgerti, nes regisi, kad burnoje būtų sausas keksas, o ne skystis. Bet irgi labai įdomus ir geras alus.

Taigi po kelių bokalų ir karštų pokalbių valandų susivyniojom meškeres ir patraukėm namo. Kaip "Alynas"? Blogai. Kaip alaus krautuvė brangi: už pusantro litro alaus - penkiolika litų. Kaip baras per sterilus - nejauku ten. Nors gražu (čiaupai, mmm). Nors alus skanus ir nematytas kitur. Bet nesava vieta. Norisi lėkt iš ten kaip Maugliui pavasary... ir rast ką nors geresnio. Beje, iš ryto akys blizgėjo ir galva buvo pasunkėjusi - prie barų reido organizmas visgi dar nepriprato... Nieko - teks priprast!

Devinta dalis. Bravoras "Prie katedros."

Šį kartą norėjosi kažko aukštesnio lygio. Be abejo smagu trankytis po keistus, daugiau ar mažiau jaukius (ar išvis nejaukius) barus, stebėti jų publiką, stebėti save, bet kartais norisi iš anksto garantuoto rezultato. Taigi jau prieš keletą dienų pradėtos paieškos, konsultacijos su trečiaisiais asmenimis, bet tai aiškaus kandidato nedavė ir vieta buvo surasta ganėtinai netikėtu būdu: Balsas.lt laikraščio straipsnis, kuriame kažkoks džiazo akordeonistas susižavėjo "Prie katedros" alumi. Organizacinis komitetas, po neilgų diskusijų, nusprendė jamti šitą vietą. O ar buvo kitas pasirinkimas, kai jie patys verda alų?.. Aišku buvo, bet jie kitiem ketvirtadieniams, o šįkart "Prie katedros".

Į reido objektą šlepsėjome jau penkiese - prie standartinio ketverto, didžiulėmis valios pastangomis, prisidėjo Tomis. Nuo baltojo tilto gan greit nuėjome iki tos vietos, o beeinant Vytukas apšvietinėjo apie tos vietos metamorfozes, mat jis ten lankėsi dar tais laikais, kai ten buvo "Avilys". Ir atsiliepimai buvo gan neblogi, nors ten jau nebuvo keletą metų. Aš irgi kažką apie "Avilį" buvau girdėjęs, bet nieko konkretaus.

Ir štai prieiname iškabą, kuri skelbia, kad vieta įkurta 2001 metais - na jei nekreipsime dėmesio į rebrandinimus, tai turbūt tiesa. Pro stiklines duris matyti švytinčios alaus brandinimo talpos ir nuotaika iškart pagerėjo. Laikydamiesi fantastinio dizaino turėklų leidžiamės žemyn ir prieš akis išdygsta baltom staltiesėm ir įrankiais padengtas apie 30 vietų stalas, o mintyse pasileidžia tempiamos magnetafono kasetės garsas: čia vopše ne baras! Na bet šviesus ir tvarkingas bravoras, tai susitaikom ir einam ieškot nuošalesnio kampučio. O vat ne taip ir paprasta mūsų kvintetui surasti, nes žmonių daugoka. Na bet stalą gavom, prisistūmėm dar vieną kėdę ir sutūpėm.

Pirmas numeris jau buvo rastas iš anksto svetainėje - grogas! Prie jo dar paėmėm keptos duonos su česnaku. Po dešimt minučių ant mūsų stalo jau garavo grogas ir kvepėjo duona. Buvo baisu "užlipti ant grėblio" su karštu saldytu alumi, bet buvo tikrai skanus gėrimėlis, nors reikia pripažinti, kad jis cvangtelėjo galvon ir nublizgino akutes. Duona irgi nusipelno pagyrimo - šviežia ir traški.

Po to sekė antras raundas. Po intensyvių mėginimų pagauti padavėją (Vytukas sakė, kad mes nerimtai atrodom) sėdint bene bravoro vidury, pagaliau pavyko Gintaras su Vytuku ekonomindami paėmė litrinius šviesaus, aš su Tomiu - trintos bulvienės su šonine, o bruolis - pauzę. Visi mėgavomės savo pasirinkimais plius kontinentinės ledo ritulio lygos varžybomis, kur mūsų džiaugsmui rygiečiai nukošė maskolius, jų pačių aikštėj.Po sriubos pasiėmiau tamsaus alaus. Visi paragavom tiek šviesaus, tiek tamsaus ir teko konstatuoti faktą, kad labai lengvai geriamas alus. Gal dėl to, kad visiškai nesijaučia rūgštumo. Kiti spekuliavo, kad lengvas bebūsiąs, nors už kelių metrų iš vadybininkėlių stalo pasigirdusi Ryčio Cicino daina "Meilės laivas" turėjo tai paneigti. Arba pasufleruoti, kad jie alų dar kažkuo "pagardina"...

Prasidėjo buitinių problemų sprendimas, po to kašė tarp turkų (su Songaila) ir lenkų (su Pačėsu), kurios pamatėm kelias paskutines minutes ir pratęsimą - buvo gražu, tik labai sunku sirgt už kuriuos nors. Ir atėjo metas finalui. Vytukas čiešino paimt alaus kokteilių: penki vyrai - penki kokteiliai, tačiau kadangi niekas nenorėjo imt "Tamsiosios rožės" kokteilio, tai tik aš nepabūgau ir paėmiau alaus mojito. D-Light mėgėjams tikrai turėtų patikti toks reikalas. Man nelabai patiko, nors vidurių nesusuko, tai galima užskaityti, beje, dabar žinau, kad nei paprastas, nei alaus mojito manęs neveža.

Išėjom iš bravoro palikę 160lt sąskaitą penkiems žmonėms. Daug ar mažai - spręsti kiekvienam pagal asmenines pažiūras ir įsitikinimus, turint omeny, kad 300m nuo katedros - labiau centro ir nerasi. Tikrai gera vieta tempti užsieniečius ir girdyti vietiniu alumi, bei maitinti neblogais valgiais. Reikia pažymėti, kad užsieniečių tikrai praėjo nemažai, nors ir nesezonas. Gera vieta ir jei reikia reprezentacijai, juolab labai suderinama su senamiesčio rodymu kitų miestų gyventojams. Gal šiek tiek kliuvo lėtokas aptarnavimas, bet buvo tik dvi merginos, kurias dar filosofiniais patikslinimais klaidino Tomis. Bet jei ir kliuvo, tai ne tiek, kad sugriautų geros vietos įspūdį.

Buvo visai gera nuotaika, tad afterparčiui dar paėmėm Hesburgerio sūrainį. O tada galutinai išsiskirstėm namo, kad po savaitės sugrėžtumėm ir vėl būtų, ką parašyt.

P.S.: Rytas buvo nenusakomai lengvas ir šviesus, tad yra trys prielaidos: (1)"Prie katedros" alus yra lengvas ir geras; (2)sūrainis veikia kaip antipagirinas; (3) organizmas visiškai priprato prie ketvirtadieninio baro reido idėjos. Su pirma sunkiau, bet antrą ir trečią būtinai reiks išbandyti ateityje ;)

Aštunta dalis. "Psichbaris" ("Vingrių 17" oficialiai).

Ketvirtadienis tikėtai vėl atėjo ir mes, pamiršę darbus, ėmėm atlikinėti dar vieną reidą. Ant baltojo tilto pasveikinom bruolį su pasenėjimu, padovanojom kojinių ir gvazdiką, ir pradėjom eit. Nors buvo aktualūs Lietuvos Banko veiksmai "Snoro" nacionalizavimo klausimu, bet sutartinai klausėme Gintaro instruktažo apie "skylę", skustagalvišką agresyvią publiką ir kaip nereik per daug įsijausti ar kažko tikėtis. Bet buvom ryžtingi, nes Psichbaris buvo kažkokia legendinė peklos imitacija su alaus čiaupu ir keistomis istorijomis. Bruolį paveikė instrukcija ir jau buvo nutaręs, kad mūsų dovanotas gvazdikas kelia pavojų jo gyvybei. Čia pagelbėjo Vytukas perėmęs gvazdiko nešėjo funkciją ir su tuo susijusią riziką.

Taigi priėjom vietą ir pravėrėm raudonas duris, kurios varstomos jau kokį trisdešimt metų ir matė daug girtų rankų. Vidus užėmė kvapą. Tokio antiinterjero dar nebuvau matęs. Sienos kaip išteptos šūdais ir nulakuotos, kad blizgėtų ir nieko daugiau. Pora ragų. Lyg ir židinys. Paveikslų eilė virš baro lubose. Kasetnikas-juostnikas ir pavargęs telikas. Apibrūžinti suolai (mano vietoj buvo užrašas "Juden raus!"). Skaldytų mėšlo spalvos akmenų grindys. Na bet mes išspaudėm paskutines interjero ašaras ir savo stalą papuošėm blizgančiu maišeliu ir jame įmerktu gvazdiku. Maišelis netikėtai atsiskleidė, kaip nepamainoma estetikos kruopelytė ir Psichbario pažiba. Friulė!

Už baro stovėjo mergina ir vaikinas. Tokie neaiškūs. Mergina su Jadzės akcentu/tonacija ir šiaip neaiškus pacaniokas. Skambėjo 2000 metų Liquido hitai, dar Cojus... Ir kai jau apsižiūrėjom "apšaudymo ir atsitraukimo kampus", bei pradėjom siurbčioti "linksmųjų vyrukų" alų (5lt), pradėjo maskatuotis neaiškus tipas. Iš pradžių bandė išgaut cigaretę, ir kai visi pasakėm, kad nerūkom - pradėjo kvost asmeniškai kiekvieną. Toliau gurkšnojant alų, tipas bandė mus prigaut: paprašė uždegt žvakę. Jau pikčiau atsakėm, kad neturim. Po kažkiek laiko iš nežinia kur tipas susišaudė cizą ir... užsirūkė! Taip viduj... Po to dar labai norėjo, kad su juo pašoktumėm. Nu ir vėl neigiami atsakymai iš mūsų pusės. Norėjo prisėst ir šiaip labai "draugavo", bet mes jį siuntėm toli ir giliai. Vęliau tipas kažkur pradingo ir, dėkui entropijai, negrįžo.

Pradėjo rinktis žmonės. Ir tai pykdė brolį, mat uždaryti duris ten netaktas, o bruolis jautriai reaguoja į jį košiančius skersvėjus. Žmonės neformalūs. Na kur gi formalai pradės rūkyti žolę ir žaist šachmatais, tik Psichbary, tik Psichbary. Po tokių potyrių, nusprendėm varyt gazas-dugnas ir paimt maisto iš kebabinės, kuri yra kaip baro papildinys. Begriaužiant kopūstieną, Vytukas išreiškė susirūpinimą mano zuikio gyvenimo kokybe, bet griaužėm toliau užsigerdami tikrai skaniu, nors kaip vietai su antiinterjeru brangoku alumi.

Nustojom stebėtis aplinka. Alus ne pirmą kartą naudojamuose vienkartiniuose bokaluose - tai žinoma. Vyras su baltu chalatu ir šlepetėm, norintis pareguliuot muziką bei dar kažko - normalu. Tualete neegzistuojantis kabliukas - nieko tokio. Lojantis pankų šuo - gal jam smagu? Viena Kino daina ant repeat'o skambanti ketvirtą kartą - o kodėl gi ne... Rūkantis ir aktyviai pagal Naujųjų Lietuvių dainą apie britvas tūsinantis barmenas - achujena (cituoju dainą). Ten tartum cirko arena, kur klounai yra jame esantys žmonės, o numeris neprasideda ir nesibaigia. Kaip kitaip pavadinti merginos atsakymą į lokalizacijos vietą:
-Taigi šūdbaryje!

Taip prabėgo kelios valandos. Kažkur anapus su bokalu rankoje. Už, ant, ir vietoj ribos. Vieta, kurioje eini arba išreikšt savo depresiją arba dasimušt. Nebloga vieta. Bet ir negera. Gal išvis nevieta. Visiem kartais reikia papsichuoti. Po to atsistoti ir išeiti. Kitam kartui imsim prašmatnesnę vietą. Labiau pritaikytą savo gyvenimu besidžiaugiantiems žmonėms. O ties Psichbariu pliusiukas ir į atsiminimų lentyną. Kas žino, kada dar teks susitikt?..

P.S.: pentktos dalies "My Bar" jau nebedega šviesos - gal bus kas nors gražaus?..

Septinta dalis. “Šimo baras”.

Kaip ir priklauso: ketvirtadienis – barų reidas. Niekas nenori pertraukt serijos, tad visi pareigingai prisistato sutartoj vietoj sutartu laiku. Po praeito baro, kuris man nelipo, reido nusprendėm su Gintaru duoti progą Vytukui pasitaisyt. Davė į vieną žandą – atsuk kitą. Atsukau, tiksliau, atsukom ir standartiškai, keturiese, leidomės 19-u trūlu į Pašilaičius, į “Šimo“ barą. Dar darbo pietų metu perskaičiau kolegų internautų nekokius atsiliepimus apie tą vietą ir, kaip tikras lietuvis, jau išsivaizdavau epinį Vytuko nuopuolį...

Po normalios komunikabilios kelionės atvažiavom. Išlipom „Žemynos“ stotelėj, perėjom gatvę ir pakampinėj vietoj, kur nežinia kur, stūkso „Bernard“ iškaba ir neiškalbingos durys. Užeinam, ant lentos kreida užrašytos trys alaus rūšys po 6lt, patalpa nedidelė, prikabinėta niekučių, dega buržuikė ir didelis LCD telikas kampe, pora kompanijų apie kažką šneka tarpusavy. Pasiimam nuošaliausią staliuką ir einam prie baro užsisakinėt:
-Laba diena – kokį parekomenduosit? – pateikiam barmenei užklausą.
-Ten lentoj nesąmonės parašyta – be skrupulų atsako – yra tik viena rūšis, „Kozel“.
Vidinė pikdžiuga net sucypė iš pasitenkinimo. Tada, pasimokę iš klaidų, nusprendėm pasiimt maisto, kad nebūtų netikėtų efektų:
-O ką iš maisto turit?
- Yra keptos duonos, vištų sparnelių ir žirnių... Nors čia rezervavosi, tai žirnių neduosiu!

Jau nediskretiškai pradėjom su Gintaru kikent. Vieta, kur reikia, rezervuotis žirnių porciją... Bekikendami nusprendėm vieno bokalo laikotarpiui atidėti maisto klausimą, ir pasiklausyt bruolio pasakojimų apie kelionę į Vieną. Alus buvo nuostabus ir negalėjau nesutik su baro prirodytojo mintimi, kad geriau vienas geriamas, negu trys negeriami. Beje maisto klausimas,po keptos duonos porcijos nerimtumo, pakankamai lengvai išsisprendė už kampo esančios picerijos naudai. Barmenė nesupyko ir leido atsinešti picą į barą. Nesupyko ir ant vyrų, kurie prie baro gėrė tamsų alų iš bambalio. Ir ant to, kur su stikliniais buteliais atėjo. Visi ten buvo stebėtinai nepikti, išskyrus mane. Gal koks etiudas į pusamžio krizę (pavadinkim ketvirčio krize) ar koks velnias (ilgom ausim) ir visai atvirai įsivėliau į minčių konfliktą su Vytuku. Atėjo daugiau vyrų ir prasidėjo kašė... Prasidėjo sinchroniniai atodūsiai ir slaviškos/totoriškos kilmės keiksmai – kaip ir priklauso tokiam renginiui, kai žaidžia „Žalgiris“.

Kašė baigės, o aš dar nerimau. Tada atsistojau eit į tualetą ir žiūrėdamas į Lenono „Imagine“ dainos plakatą ir žodžius staiga patyriau katarsį (man regis į pabaigą visi jį patyrė). Viskas su „Šimo“ baru yra gerai, blogai gali būt tik su lankytoju. Stovėjau ir buržuikės šiluma nušvietė protą ir davė suvokt, kad esu tikram Pub‘e. Ne pagal savo iškabą, bet pagal sielą. Ta vieta neskirta prašalaičiui „ieškančiam sliekų“, tai bendruomenės žaibolaidis, kur vyrai ateina pabūt vyrais (be barmenės per vakarą nepasirodė nei viena moteris!). Kur, jei ateini bent kartą per savaitę, sutiksi bent vieną pažįstamą ir galėsi pasišnekėt. Tai padori ir netgi solidi vieta, nes joks mėlynanosis rašalo gėrėjas ar forsovas jaunuolis neleis sau šešių litų už bokalą. Po šimts pypkių, tokios savos vietos aš norėjau nuo dvyliktos klasės baigimo. Ir jei būčiau tokią vietą atradęs, turbūt jokių barų reidų net nebūtų buvę... Bet smagu, kad jie yra. Visiems to pašilų galo gyventojams „Šimo“ barą rimtai rekomenduoju – jis stipriai kitoks, nei centre esantys vienetai – jis su dvasia! Išėjau pakilus ir apsidžiaugiau, kad leidom Vytukui parinkt barą. Antrą žandą atsukt tikrai verta, nes gali labai maloniai pakasyt paausį. Būtent tokioms vietoms atrasti ir skirtas barų reidas. Jei būsit kada ten – užsukit. O kiekvienai kaiminystei labai linkiu turėti tokią vietą. Reidą užskaitau su kaupu ir dėkoju Vytukui už tokį drąsų pasirinkimą!

Bonus track. "Leningrad" koncertas Forum Palace "GALAXY" klube.

Pasistengsiu trumpai, nes straipsnis nelabai priklauso šitam blogu - nors kažkiek pakeliui.

Pradžia.Labai ilgai laukta grupė iš Sant Peterburgo pagaliau nepasididžiavo ir aplankė ne tik baltijos megapolius, kaip antai Taliną, Rygą, Ogrę, bet ir Vilnių. Aplinka ganėtinai stipriai linkusi į tokio pobūdžio muziką, kai kurie net rusų kalbą per jų dainas išmoko (nors kaip metodinė priemonė nerekomenduotina), tad jau gan anksti buvo nupirkti bilietai ir laukta. Susirinkti turėjo didesnė dalis mano bernvakario dalyvių - gero vakaro ženklas.

Vieta. Prima pažintis su forumų rūmais. Iš išorės tvarkinga ir gražu. Bet jau pridavus striukes į rūbinę prasidėjo kabliukai: trijų skirtingų stilių drabužinės žetonai? Net Utenos kultūrnamis sugeba geriau ir solidžiau... Bet kas tas žetonas, kai įvykis laukia. Na įvykis ne laukia, o mes jo laukiam, nes kaip ir šou verslo standartas reikalauja: bilieto koncerto pradžia su tikrąja prasilenkia daugiau nei pusvalandžiu. Bet turim galimybę susipažint su aplinka, kuri tokia patriušusi, bet paslėpta po blankia šviesa dar negąsdina. Prieinam prie baro. Patys lėčiausia, chamiškiausia ir, kaip Vytukas atkreipė dėmesį, padelkinius Calvin Klein laikrodžius nešiojanti atlepausių gauja. Alus buvo Švyturys 0,5l (žinau, žinau...), Tuborgas 0,33l po 7lt ir Corona 0,33l už 10lt. Švyturys greit buvo nušluotas ir prasidėjo staigus publikos ginklavimas mažais žaliais buteliukas, kas tikrai kėlė nerimą...

Publika. Publika, publika, publika... Nuo seimo nario iki vyruko su "gaublio" šukuosena ir "Zenit" šalikėliu, ir viskas kas gali tilpt tūkstantyje žmonių tarp jų. Beje noriu apgint savo nuomonę, kad stiklo tara negali būti toleruojama tokiuose renginiuose. Nes tiek aš gavau filosofinį pasakymą "nepatinka - išeik!"(linkėjimai kompanijai iš Pabradės) bandydamas nebūti pargriautas ir apginti savo už 100lt įsigytą vietą koncerte. Draugas Alfa irgi sudalyvavo modernaus šokio incidente su bidla šokėju "matuojančiu" kumštį akių lygyje ir šokėjo kolega, bandančiu sumažinti ekspresiją. Bet nieko rimto neįvyko. Džiaugsmas, kad nebuvo antrų pusių, nes tada koncertas galėjo būti visai nemalonus.

Garsas. Pradžioj buvo vidutiniškas, nes stovėjom prie garsistų. Vėliau artėjom prie scenos ir tik prastėjo. Bet tenka daryt kompromisus, jei nori būt arčiau dūdų sekcijos, Šniuro prakaito purslų ar Julijos subtilios suknelės. Na tiesiog "GALAXY" yra akustinė rektalinė anga arba kažkas nemoka savo darbo.

Pabaigai desertas - "Leningrad". Nesvarbu kaip stengėsi organizatoriai, jiem nepavyko ir "Leningrad" buvo nuostabūs. Visas tas SKA reikalas pagavo, įsiurbė ir pabaigus liko paprasta mintis, kaip vaiko po mažo torto gabalėlio: "o galima daaar?..". Tas penkioliktukas ant scenos toks susigrojęs, sulipdytas ir turintys savo vietą garse, vaizde ir jausme (na gal išskyrus maršinio būgno mušėją), kad vidus klykia iš džiaugsmo juos matant. Verta, teisinga ir išganinga išleisti tuos menkus pinigus už tą didį potyrį.

Apibendrinimas. Jei paklausi ar patiko koncertas, tai atsakymas kategoriškas: "NE!". Jei paklausi ar patiko "Leningrad" - "Taip, taip ir dar kartą taip!". Su "GALAXY" klubu ir UAB "Show gates" (koncerto organizatoriumi), nenoriu daugiau turėti bendrų reikalų. O su grupe "Leningrad" labai noriu - daugiau ir dažniau.

P.S.: Matyt, trumpai nepavyko - atsiprašau;)

Šešta dalis. Pub'as "R&B"

Tai štai šniokšt ketvirtadienis, baro reidas ir... nusiplovėm rankas. Organizacinis komitetas (ašei ir Gintaras), nusprendė atiduot baro parinkimo teisę Vytukui. Ir pajudėjo.

Vytukas jau seniai kliedėjo apie "tilto" barą. Girdėjom ir alaus rūšių gausybes, ir grupės "Spički" koncertų legendas ir kaip bus gerai... Tai einam, ir Tilto g. 13 pasidaro ne "tilto" baras, o išgėryklos asmenybės susidvejinimas: padoriu laiku - pub'as "R&B"(roast and beer, žinok), nepadoriu - naktinis klubas "13" (kad ir ką bereikštų), tad jei klausi kur buvom - gali susilaukt nevienodų liudijimų.

Prieš įeinant pamatėm lentą su ne itin maloniomis kainomis - 8lt bokalas. Na bet kaip parodė mūsų diskusija, mes ir ėjom link terra incognita - ten, kur neitum ir nepažintum. Ateinam, apsėdam ir užsisakom. Mudva su Vytuku Leffe po 10lt, bruolis Tucker po 8lt, Gintaras prisijungė vėliau. Leffe, subjektyviai, yra pergalingiausias "R&B" alus. Tucker'is tai kaip mano vitamino C rytinė dozė su 5% alkoholio. Geriam, tema prie alaus: žydai, lietuvių balsas UNESCO dėl Palestinos, ir *nix operacinės sistemos. Aplink regbio uniformų aplinka ir TV ekranai. Aukščiausio balo nusipelno muzikinis fonas: Police, Cindy Lauper, Genesis, mergina iš Vytuko iPod'o ir kitka, netrukdančio, netgi, skatinančio niuniuojant gurkšnot. Pasipaino ir netrumpas trumpo blogo aptarimas.

Baro parinkėjas mus tikino, kad mes galim sau leist prabangesnes vietas. Bet viena mintis nedavė ramybės: ar galim imt "R&B" bokalą už "snarglinės" du-tris bokalus? Atsakymas: galim, bet nenorim. Nenorim ir dukart prašyt stiklinės vandens bruoliui. Nenorim ir kad Budweiser tamsus pataptų Grimbergen tamsiu. Bet tenka...

Gera vieta nelietuviui, tad padariau trumpą interviu su vyriausiai ir ateiviškiausiai atrodančiu baro lankytoju (kiti atrodo: tik atėjo pasipuikuot prieš panas ir draugus, kad gali čia pabuvot). Pradedu pokalbį:
- Sveiki, galiu paklausinėt, nes rašau blogą?
- A taip, - po kelių "sorry" ir patikslinimų atsako jis.
- Iš kur būsit? - aš.
- Iš Airijos.
- Gal galit pasakyt, kodėl čia atvykot?
- Į Eltono Johno koncertą, - atsako akiniuotas viršpenkiasdešimtmetis.
- Ir kodėl jūs pasirinkot šitą vietą?, - neatstoju.
- A taip... tiesiog... - kažkaip nuviliančiai atsako ir palieka neaiškumą many.

Dar išsiaiškinam, kur yra KGB muziejus ir, padėkojęs, nueinu. Bet pagalvoju, kaip tokios vietos laikos: iš "tiesiog" užsieniečių iš netoliese esančio viešbučio, ir "auksinių" berniukų ir mergaičių taškymosi? Gal dar kokį įnašą padaro žiopliai, kaip mes, bet ne kaži ką. Matyt "auksinis" jaunimėlis juos remia labiausiai.

Vakaras pasiekia apogėjų: po trumpų ir nevienareikšmiškų aptarimų su reidininkais, iššoka kolos su brendžiu kokteiliai (tikrai neblogi) ir pabaiga. Einam namo. Kompanionai prižadėjo pasiųst man savo trumpus komentarus. Jie dar bus, o mano komentaras paprastas: nešvaistyk pinigų - gali rast geriau, kur kompanija bus tokia pati gera, o piniginės ir suvalkiečio geno nepjaus kainos. Tiek su "R&B" baru ar "13" naktiniu klubu, regis, užraukta. Įdomus egzempliorius, bet tikiu, kad bus tikrai geriau. Ieškom...

Penkta dalis. Baras „My Bar“

Šį reidą sunkoka vadinti reidu. Labiau elegantišku pasisėdėjimu su refleksijos elementais. Kad tą suprastum, reikia priešistorės. O ji paprasta: ketvirta dalis („ojoj“) + skiepai nuo gripo ir reakcija į juos (pirmadienis, antradienis ir trečiadienis netoli lovos). Nors ir nelengva buvo nuspręsti, tačiau serijos gadinti nevalia ir sunkiai pasirįžtam su Gintaru daryti reidą. „My Bar“ atrodė kandidatas, nežadantis revoliucijų – to ir reikia. Susiskambinam ir susinchronizuojam kvartetą.

Beveik aštuonios, kai pasigaunu bruolį ties Trakų stotele ir žengiam į ant sankryžos kampo stūksantį pastatą, raudonai nušviestais langais. Vos žengus porą žingsnių, į nosį smogia kvapo gūsis: vanilka! Bruolis susiraukia, prisiminęs vaikystėje tėčio mėgtą vanilinį „Wunderbaum“ automobilio dezodoranto kvapą – trauma yra trauma. Susikaupiam, giliai abejodami, laukiam kitų. Kaip naktinę plaštakę apie langus besisukinėjantį,prigaunam Vytuką. Netrukus truputį vėluodamas, kaip ir pridera arčiausiai gyvenančiam, apsireiškia ir Gintaras.

Prie baro padėti meniu. Alaus buvo vieno, ir tas užbrauktas tušinuku, likę tik Švyturio. Konstatuojam faktą, kad reiks imt kokteilį. Studijuojam meniu. Aš užsikabinu už „Long Island‘o“ (22 Lt), o Vytukas, paėmęs barmeno rekomendaciją, pakabina likusius ant „Spring Break‘o“ (berods 14 Lt). Barmenas paprašo vieno meniu ir žiūrėdamas į ingredientų sąrašą gamina kokteilius – nu jo... Pasirodo, neprašoviau: mano buvo visai skanus ir ilgai grojantis, o vyrai, vos pabaigę saviškius, ėmė gerkles plauti Švyturiu (6 Lt) – būna ir taip.

Sėdim, šnekam apie „Prisma“ tinklo strategiją ir brutalios jėgos prasmę. Šnekasi gerai, o sėdisi dar geriau – nesvietiškai patogios space age kėdės ir nuostabus Pylimo–Trakų–Basanavičiaus gatvių sankirtos vaizdas su troleibusų „skrynseiveriu“. Vytukas išdavė, kad jam ir raudonas apšvietimas visai imponuoja. Muzika truputį erzino, nors išjungė rusiškus beat‘us, bet nekokybiška importinė šokių muzika neveža – nu nesuprantam mes kokteilių kultūros, nesuprantam... Dėl to visi sutaria. Ir sutaria, kad vieta auksinė pub‘ui! Toli ieškot nereikia – priešais kompanija irgi Švyturį geria, o jei alaus turėtų?!

Viršus elitinis – kompanijoms iki keturių, rūsyje gali reziduoti ir didesni tuntai, bet nežinau, ar norėčiau grįžti. Panašu, kad barą sūneliui nupirko novalitovcas ir davė biznį daryt. Nu, ir darys, kol uždarys. Žmonės šneka, kad ten užkeikta vieta: dveji metai – trys skirtingos „institucijos“ atsidarė-užsidarė. Šiek tiek gaila, betgi dar liko daug gerų vietų, o su gera kompanija kitokių ir nebūna. Kitam ketvirtadieniui bandysim ką gražaus iškast. O atsisveikinimui po Švyturio ir ne mano tu – „My Bar“!

P.S.: iliustracijos nebus - patys paguglinkit "My Bar"...

Ketvirta dalis. Sunkiosios muzikos klubas "Metro".

Dar vienas, baro reidas. Šįkart raktinis žodis yra "ojoj". Visom prasmėm. Kodėl? Prašome skaityti apačioj.

Taigi mūsų pajėgos vis gausėja ir prie supertrijulės prisijungė Vytukas. Pusė septynių, baltasis tiltas. Susirenkam ir netikėta dilema: turim du barus kandidatus. Pasirenkam artimesnį ir ešalonas be bėgių pajuda Tauro kalno link. Kalba liejasi be problemų, matyt ekipažo atšviežinimas suveikė. Su Rokio "Gonna fly now" melodija mintyse užkopiam iki profsajungų rūmų. Šiek tiek pridusę prieinam sunkiosios muzikos klubą, kurio pavadinimui iššifruoti prireikia minutės. "Metro" - pagaliau suvokiu nesvietiškai komplikuotą šriftą.

Užeinam ir sukrentam į dermantininės odos krėslus. Po to greit atsistojam ir pajudam prie baro, kur arbatėlę gurkšnoja auskarota mergina. Išsiaiškinam, kad eilinį kartą meniu pralenkia realybę - "Baltijos" nėra. Imam "Vilkmergės" tamsų. 4,5lt už vienetą, tad nusprendžiam, kad bus keturi raundai po keturis. Bepildama barmenė išduoda, kad šiandien karaokės vakaras - "ojoj".

Apsidairom aplink. Gražu tvarkinga, matyt, sunkiųjų subkultūrų tik išorė atšiauri. Tamsūs tonai, nedaug apšvietimo, metalo grupių plakatai ir vinilai puikiai susilieja su roko-sunkaus roko-pusmetalio muzika. Mano ir Vytuko minties raida sutampa ir išreiškiam įtarimą, kad baras perdarytas iš kiniečių-japonų restorano, nes jau baisiai daug rytietiškų elementų.

Sėdim bene vieni, dar kita kompanija žaidžia biliardą atskiram kambarėly. Pradeda rinktis publika: tamsi, odinė ir ilgaplaukė. Vakaro siurprizas - tie patys vaikinukai iš LEU, kuriuos sutikom praeitą kartą "Tauringy". Pats sau atsiprašau "Tauringio"už mintį, kad ten draugų nesutiksi.

Prasideda karaokė. LEU vyrai traukia dainą. Pričiešinu Gintarą užtraukt dainą. Laužosi, bet užsakom "Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj" ir kelio atgal nėra: suriaumojam! "Ojoj": galvoje turbūt skamba geriau, negu išorėj. Karaokistų ratas sukasi tarp maždaug keturių kolektyvų/atlikėjų. Mes be daininkų atliekam ir GoGo šokėjų rolę - "ojoj". Linksmėjam, nors ne visi: bruolis nedžiugus, gal iš nuovargio, gal šiaip. Gurkšnojam alų.Eidami žemyn meniu sąrašu, vakaro eigoj, paimėm "Vilkmergės" šviesų, vėliau "Varniukų". Toliau turėjo eit "Gubernijos" kvietinis, bet paaiškėjo,kad meniu vėl meluoja. Tad Vox populi nusprendė likt prie Varniukų.Įspėjimas alkaniem: "Metro" neturi virtuvės ir maistui duoda tik sumuštinių po 7,5lt - konspiracinė mintis tai sieja su "Yami" kebabinės kaiminyste. Šnekam, šokam, dainuojam ir, "ojojoj", Gintaras sulaužo keturių bokalų taisyklę ir atsiranda penktas su žaliom devyneriom. Geltona kortelė jam, o mum piribor. Perkopta vienuolikta valanda ir metas vyniotis. Smagūs ir šilti kapojam namo. Metro tikrai paliko neblogą įspūdį,skirtingai nei mes. Sunku konkrečiai apibūdinti sunkiosios muzikos klubą "Metro", bet pabandysiu: nekiekvienam skirta vieta, bet jei randi savo priėjimą prie šito reiškinio, tai ištrūkt bus sunkui - "ojoj"...

Trečia dalis. "Tauringis".

Taigi taigi taigi. Praeitą kartą buvo ne taip gerai, kaip reiktų... Bet šįkart buvo taikinys. Ir mes pataikėm. "Tauringis" yra gerai. O dabar persukam atgal ir nuo pradžių.
Šiandien keliauju šiaurėn. Bet mano agitacija apie barą prie stoties prasidėjo dar iki to momento, kol supratau, kad reiks traukt į Taliną, ir reiktų nenutolti nuo autobusų stoties. Tai pasiūliau Tauringį dar tada, kai buvom "Verandoj". Ir šiandien susiskambinom... Vienas kandidatas atkrito, tad likom trise: Gintaras, bruolis ir aš. Ir sutarėm pusei aštuonių. Iki tol spėjau kaimynei močiutei susitvarkyt šaldytuvo maitinimo grandinę su prailgintuvų Lego konfigūracija ir susikraut kuprinę. Išėjau - lyja. Nu nieko, nueinu iki Snoriuko prie stoties laikydamas daiktus "sausumoj" ir nepaisant lengvo vėlavimo, esu pirmas. Per dešimt minučių susirenka komanda. Atveriam lauko duris ir sprendimas: rūsin ar aukštyn. Ženklų nėra, bet susiprantam, kad vienintelis kelias "aukštyn". Jamam tą kelią. Kampe padavėja gerianti arbatą, o bare iš penkių-šešių staliukų nulis užimtų. Pasijaučiam vieniši ir išskirtiniai. Aš atsiprašau kompanijonų ir einu pirkt vyno ir duonos į "IKI" badaujantiems šiauriečiams, su giliu įsitikinimu, kad jie pasielgs negarbinga ir alaus paims be manęs. Einant į IKI matau metalovų jaunuolių rinkinį, rodančiu link Tauringio ir sakančių:
-Matai, ten iškaba.
Suprantu, kad nebūsim vieni ir tai nuteikia neblogai. Pareinu su pirkiniais ir mano didžiausiai nuostabai: Gintaras, bruolis ir trys alaus. Sutrinku:
- Tai ką, negėrėt?
- O tai ką tu manai?.. - Išgirstu širdį glostantį atsakymą.
Dar suprantu, kad vyrai pradėjo ne alų, bet kalbą be manęs, bet nesijaudinu - įsiliesiu. Viskas atrodo tvarkoj. Šalia geria jau mano sutikti metalistai, kurie yra visai šaunūs bičai (Lietuvos Edukologijos Universiteto ketvirto kurso istorikai). Na ir prasideda kalba apie barą. Išsakau, kad per daug šviesos, kad su "naktiniu" makiažu čia eit negaliu, bet šiaip sava vieta. Kaniūšnė, bet gera. Čia pradedam vystyt kalbą ir ji eina! Nepaisant teliko rodomos "Vunderkindai.lt" programos - ji eina. Išmetu pusbajerį, kad jie čia specialiai:
- Kaip gali negert, kai tau rodo dvylikinę keramikos lipdytoją, kuri bandė išreikšti "realistinį veidą"?
Kompanija susimąsčiusi linksi. Po to gavom dovanėlę: pervyi baltyskyi kanal. Nuo O-zone iki Eurytmics. Bet ką padarysi - anot vieno kolegos, muzika yra gėris, tik kartais to nesuprantam. Nutariam, kad gal paleistų ir futbolą antradieniais/trečiadieniais, jei paprašytum, tik niekas neprisimena ar Tauringis dirba iki dvylikos.
Beje grįžtam prie alaus. Paimtas pradžioj buvo brangiausias "Piliakalnio" alus. Net keturi litai... Visai skanus, truputį saldus, turi skonį ir kaip 5,2% alkoholio tūrio tikrai pralenkė "Utenos - Švyturys" alaus produkciją. Kolegos išaiškina, kad čia dirba baro entuziastas ir jis pasako: "ko nėr, ko yra". Nutariam, kad taip visur turėtų būt: sąžinė, nuoširdumas ir tikėjimas savo darbu. Po Piliakalnio sekė dar du bokalai "Baro" alaus kiekvienam. Tikrai skanus ir neišsiduodantis, kad turi 7%, alus. Su viena siunta paimėm ir keptos duonos už nepilnus tris litus. Nedaug jos buvo, bet tikrai skani ir šviežia. Pokalbiai apie nuosavą verslą, technologiją, istoriją ir politiką. Dar truputis delikačių mokyklos istorijų. Ir taip bebendraujant artėja mano išvykimo laikas. Sąskaita. Bruolis maloniai nudžiugintas 33Lt sąsakaitos. Mes su Gintaru:
- Mažai, imam "karosą be prūdo"!
Bruolis priešinasi ir argumentuoja "per ankstyva žūtim", bet, embederiai nepasiduoda, ir mes su Gintaru pavartojam po 50cl Malūnininkų. Atsisveikinam su LEU studentais. Ir išeinam. Man kelionė. Jaučiuosi puikiai. Tauringis maloniai nuteikia gomurį. Vieta išgerti su draugais. Naujų nerasi, bet jei turi - tai bus nuostabi vieta. Bufetas su dvasia - jamam šitą vietą!

Atnaujinimas 2011 10 17: žmonai paraginus, sutvarkyta minties raida ir kelios klaidelės, kad suprastų ir negirti;)

P.S.: atsiprašymai už vėlavimą išspausdinti reido ataskaitą.

Antra dalis. "Veranda" (svetainė-baras)

Taigi po priverstinės pravaikštos praeitą kartą barų reidininkai grįžta. Jau anksčiau buvo nustatytas medžioklės plotas - Žvėryno rajonas. Kaip visada netikėtai šeštą baigiasi darbas ir pajudam link "Panoramos" bazinės stovyklos, čia pasiimam pankovą rimiako apkepėlę (bulka, sūris, pomidorų pasta), kuria kapodami sulaukiam visų narių. Šįkart jų trys: aš, bruolis ir Gintaras. Kertam į žvėryną. Prisiminę su Gintaru trilitriako balių (klausimai "kas tai?" asmenine žinute ;) ), dairomės kokio kaboko. Kaip ir sutariam, kad labai pogrindinio neimsim. Einam Kęstučio gatve, priešais skersinasi Poškos ir būm: Guiness iškaba. Visi susirodom pirštai į ją ir mūsų akyse ji įsižiebia, tai kas gali atsispirt tokiai vilionei?! Vienbalsiai nutariam užeiti.
Užeinam atrodo porimčiai, žiū baro pusėn - apkrautas belgiško alaus buteliukais - geras ženklas. Atsisėdam, apsidairom - krasata. Tikrai padorios įstaigos vaizdas, retro foto, kandeliabrai, lentyna su senybinėm knygom, tvarkinga, nenušiurę. Gaunam meniu ir pamatom, kad alus nepigus nuo 6lt Utenos iki 10lt už Leffe puslitrį. Bet realiai ir kokiam "Būsi trečias" panašu. Kas paviliojo, tas paviliojo, jamam tris Guiness bokalus. Meniu pradžioje apašyta pastato istorija, kad ten Žvėryno įkurėjo kontora buvus. Tai paaiškina retro dekoro sprendimus. Pamatau, kad sėdim "Verandoj". Aptariam, kad vieta, kur gali žmogų atsivest, skamba Armstrongas, A-HA ir kažkas panašaus į Kenny-G, beje tie patys kokie penki gabalai ir sukos visąlaik. Ant stalo skelbimėlis, kad šiandien ošim su Madonna dvd, penktadienį disko ritmai. Renkasi solidi publika, bet tikrai ne Madonnos paklausyt - nepanašūs. Man dar nespėjus sučiulpt nuo "Panoramos" burnoj reziduojačio firminio Rimi riaugėriškio ar tai barbariso saldainio, ateina Guinessas. Tamsus kaip vėdaras (lietuvių liaudies išmintis). Gurkšnis ir nežinau kaip reguot... Gal čia riaugėriškis interferuoja su skoniu, bet iš kolegų minų suprantu - "9lt už šitą šūdą?". Bandžiau sužiūrėt, kurion pusėn laksto burbuliukai, bet taip ir neparišau. Atsiprašau airių, bet Guinessui trūksta skonio ir čia jau trijų nuomonė. Cituoju Gintarą:
- Gira turi daugiau charakterio!
Atžagariais snukiais gurkšnojam prabangų birzgalą ir kažkaip pradedam jaustis ne ten. Pasigirsta pasvarastymų ar nereikėtų apleist, bet liekam ištikimi ir laukiam Madonnos. Anram pasiimam čekiško Bernard alaus už 7lt ir duonos porciją. Ateina alus ir bruolis:
-Blyn, trenkia Kalnapiliu, toks metalinis ataskonis!
Viduj suklykia džiaugsmingas "pagaliau bruolis alum domisi - perauklėjau!". Dar pažiūrėjau ar Gintaro fašistiniai jausmai dėl Kalnapilio nesukils - nesukilo. Ir tikrai, alaus ataskonis ne kaži ką. Geriam čekišką vidutinioką, aptarinėjam Madonnos pasirodymą su kryžium, bet nedžiugu. Leffe nebeimam. Susimokam kiekvienas po maironį. Nejaučiam dvasios. Va tikrai, nėr dvasios ar bent jau nuoseklumo ir charakterio. Madonna ar disko retro stiliaus svetainėj-bare. C`mon "Veranda". Broliui papasakojam apie praeito reido geresnį alaus/pinigų santykį ir išeinam, anas nusistebi "Gramutė" efektyvumu.
O išėjus padainuojam "kur Kęstučio pem du - keturi", pamėtom bajerius. Išsiaiškinam, kad Gintaras nežino Gedo prospekte ant stogo stovinčio Šv.Jurgio. Einam link jo, stebimės naujais 88 ir 89 maršruto busiukais ir jų kursavimo dažnumu. Pakeliui pajamam Fluxus ministerijos tulikus. Ten vykstantis repo/breiko/beatbox'o tūsas nesudomino. Pažiūrim Šv.Jurgį. Išsiskirsom... iki kito reido, nes taikinys jau yra - tikslus!

Pirma dalis. "Gramutė"

Taigi... seniai planavom ir pagaliau padarėm. Žmona toli, tai kiekvieną savaitę (ketvirtadienį) kaboko vizitas su kolega Gintaru. Iš ryto, aš:
- Imam "Gramutę".
- Kas ta "gramutė"? - Gintaras atsako.
- Kabokas prie kiaušinio, ties Šv. Stepono gatve, prieš "Šnekutį", mum pusiaukelėj. - atkertu aš.
-Gerai.
Baigiasi darbas ir, kaip sutarę, nueinam pas Achmedą kebabo už 6lt ir su kebabu dantyse į kojas. Pagaliau prapėstinam "baltąjį" tiltą, lukiškes, pylimo gatvę ir "Gramutė". "Dundulis", sako iškaba, ir mintys jau sukas teigiama linkme. Man ne pirmas kartas, tad atsisėdam prie tūlikų ir Gintaras:
- Čia prie baro ar patiem užasakyt?
- Prieis, manau... - ne visai tikras atsakau.
Nusirengiam, atsisėdam ir žiū aplinkui. "Dundulis" + žirniai 4.5Lt ir "Warsteiner" už 5Lt. Nueinu prie meniu ir ten randu

"Utenos" po 4Lt, "Dundulį" ir "Varniukus" po 4,5Lt, Varštainerį po 5Lt. Grįžtu prie staliuko. Su kolega pajuokaujam, kad Varštaineris buvo dar seniai reklamuojamas, gal dar per "Dviračio Žynias" per BTV, kurios seniai nebe ten ir patį kanalą jau reik užmigdyt, bet alų paimt reikia. Prieina barmenas:
-Varštainerio! - embederių choras.
- Em, tai kad baigėsi... - nuvilia barmenas.
- Tada Dundulio. Du.
Atneša Dundulį, putojantį, man truputį nedapiltą, padeda ir po pauzės:
- Jum dar žirniai priklauso.
Palinkčiojam, netrukus ir ateina žirniai. Nenorom po Achmedo kebabų, bet tikri pankai maisto nemeta, tad valgom. Gintaras atsidūsdamas:
- Nu ir persirysiu.
- Aha... - aš ne ką lengviau.
Pagaliau įsibėgėjam, apsidairom: žmonių nedaug, bet ne vieni, visiem kitiem virš trisdešimt, okupuota - penktadalis. Baigiasi žirniai ir Dundulis. Ateina barmenas:
- Gal dar ko, vyrai?
- O ar yra ko, be Dundulio ir Varniukų, dar unikalaus?.. - klausiamai sužiūrim.
- Kaip ir ne. - atkerta jis.
- O gal yra litrinių bokalų?
- Taip - tvirtai atšauna barmenas.
- Tai mes du litrinius Varniukų - nuolankiai atsakom.
Aptariam, kad neblogas kabokas, keista, kad neatrado studentai. Pasidalinu, kad anksčiau buvo pigiau (iki 3Lt alus), bet dabar irgi nebaisu. Bendraujam. Gurkšnojam Varniukus. Ir apsilankymas tualete. Jei nori atidaryt duris - teks įkvėpt pilvą. Baigiasi varniukai. Pasidalinu istorija apie "karosą prūde" (alus + žalios devynerios) ir ankstyvus grįžimus namo. Ateina barmenas, ir neturėdamas ką prarast, bet nedrąsiai:
-Varniukų ir žalių devynerių stiklinę.
-Stiklinė, tai čia, 200g, rimtai vyrai. - šypteldamas atsako barmenas.
- Stikliuką! - pamerkiu akį.
Ateina "karosai prūde". Aš pirmas stikliuką metu į bokalą ir suputoja, bei pasilaisto. Apsivalau servetėlėm stalą. Gintaras švelniau. Gurkšnojam, aptariam pasaulio tvarką. Baigiasi "karosai prūdė", bet ne taip baisiai kap tikėjausi. Pasiimam saskaitą. Aplankom mini tualetą. Paliekam arbatos neblogai ir taip mintis "barmenas ne šiaip vartos - žinos anekdotą". Prieinu ir sakau:
- Tu rimtas barmenas, turi žinot anekdotą!
Jis taip pamąsto ir skelia:
- Šešis metus negėriau, nerūkiau ir į mergas nesidairiau, bet po to mama nuvedė į mokyklą...
Mes lydomės. Barmenas teisinasi, kad nepasiruošęs ar ką, bet mum daugiau nei reikia. "Gramutę" įskaitom ir duodam 8 (gerai). Grįžti bus visai malonu.

Gramutė