Barų reidas v2.03 Jackie

Taigi neįtikėtinai operatyviai trečias šio sezono epizodas. Rinkomes ne visai normaliai ir ne visai visi. Bruolis penktadieniui turėjo darytis tyrimus, tad nusprendė neiti - sprendimą suprantam, bet negerbiam. Likę trys muškietininkai susitiko prie Vincuko aikštės ir nusprendė priimti kitų išgeriančių-mėgėjų pasiūlymą prisijungti į "Būsi trečias" "reikalų aptarti". Bet nuėjus į "Būsi trečias" paaiškėjo, kad išgeriantys žmonės nepareigingi - ir nesirinks. Kadangi sėdėti "Būsi trečias" tik per Marytės plauką nesiskiria nuo sėdėjimo tėvų svetainėje, tai nusprendėme paimti nematytą kaboką. Ir išėjom link "Jackie"...


View Larger Map

"Jackie" rasti nebuvo sunku - tiesiog eilinis pasukimas pagrindiniame Vilniaus girdagatvyje. Iškaba nemaža - pastebėti nesunku. Nu ką įkvepiam ir einam. Viduj balinta blondinė už baro ir tamsa... Tamsa ir alus, kaip žinome iš klasikos veikalų, dera, tad sėdome į krėslus prie bačkos. Ir vėl bare sėdėjome vieni, bet ilgainiui užsikaupė žmonių.

Iš kainų iškart pajutome, kad sėdime sostinės centre: alus 8-10Lt. Brangu, bet gyvent tai reikia. Ir pradėjom nuo budvaizerio, po to erdigeris ir pora tamsių, kurių pavadinimų nebepamenu. Alūs skanūs - skųstis pagrindo nerasta. Čia truputį chronologiškai persislinkau trejeta valandų į prieki.

Atsislenkam atgal, po pirmo bokalo pagalvojom apie maistą. Tai tiek pagalvojom ir baigėsi, nes maisto nėra. Kaip vėliau taikliai reziumavo Vytukas "angliško tipo baras: atėjai, prisigėrei, o pavalgyt - makdakan". Aš širdyje net truputį nudžiugau, kad Vilniuje yra tikrų girdyklų. Kadangi valgyt nedavė, tai kalėm po šotuką: 19lt už 4is jakučio su mango sultimis. Nebiznis - grįžom prie alaus.

Ties antru bokalu patraukė prie pramogų ir nuėjom prie stalo fūlės. Ir kai jau traukėm 2Lt kapeiką - "surprise, suprise" fulė nemokama ("tears are falling from my eyes")! Taip pažaidėm su kitais baro lankytojais ir prasidėjo... koncertas! Gal visgi brangus alus duoda savų privalumų. Užgrojo d.i.k.v.a.š. iš Kauno. Truputį kniaukė, bet visai geras akustinio roko duetas (gitara+vokalas ir bumbačius). Taip po to tualete atkreipiau dėmesį, kad koncertuoja ir daugiau grupelių šitame bare - mėgstu vietas su gyvos muzikos kvapu. Šiaip dar iki koncerto muzikinis fonas buvo labai, labai, labai geras, vientisas ir tinkamas barui. Ausys džiaugėsi.

Šiek tiek pašnekėjom apie rinkimus ir kitus meteorologinius reiškinius ir po ketvirto bokalo išsiruošėm namo. Bet namo nėjom. Norėjosi valgyti, tai jėmėm makdaką. Iš ryto galvos neskaudėjo, tai gal ir gerai, kad jėmėm.

Vertinimai geri. Solidus aštuonetas iš dešimties. Tikrai su džiaugsmu eitau dar kartą į muzikinį pasisėdėjimą. Gal net ir ne muzikinį. Netgi tualetas švarus ir tvarkingas. Gerai, kad aš biednas ne baro problema - devynetas.

Barų reidas v2.02 Pas Erlicką

Kaip ir minėjau praeitą kartą antro reido teks palaukti ir palaukėm. Pralaukėm briuselius, kazachstanus ir dar velniai žino ką, kol jau negalėjom atidėti. Ir neatidėjom.
Susirinkom neįprastai. Viena dalis (Gintaras su Vytuku) nuėjo po darbo, o mes su bruoliu kultūrinomės šaunaus styginių kvarteto Mettis konce pagal Debiusi ir Bethoveną. Tad porą valandų iš kolektyvinės blogo sąmonės teks išbraukti, tik sustojant ties tuo, jog buvo užvirusi kova, kas geriau: narkotikai ar alkoholis... Nusprendėm, kad šituos bandymus atidėsim vėlesniam laikui.


View Larger Map
Taigi po koncerto kolegos jau buvo padirbėję, tad teko spurtuoti ir jamiau džino. Sauso, kokį gamta sukūrė, it pušinė lenta. Ir čia iškart pradėjo aiškėti kavinės "Pas Erlicką" žavesys - padavėjos. Buvo apsišaudyta smagiais sąmojais apie iškrypusį skonį ir t.t. - smagu.

Apsidairius niekas nerėžė akies: tamsus rausvas interieras su geromis autorinėmis fotografijomis. Nors prireikus pasinaudoti sanitariniu mazgu aptiktas milžiniškas trūkumas - tualetas neužsirakina... Bet kam rakinti tą tualetą, kai reikia bėgt ir triaubt Butautų alų. 5lt už šitą lietuviško alaus šedevro porciją - ko daugiau reikia? Gal maisto... o šičia informacinė spraga, nes į maisto meniu net nežiūrėjau. Nors šalia mergelių kolektyvas atbėgo ir masiškai valgė, tad reik daryt išvadą, kad ir Pas Erlicką galima pavalgyti.

Nuotraukų padariau, bet barmenė sakė, kad negalima, tai pasilaikysiu sau. Smalsiems žmonėms yra www.google.com . Kaip vertinu - gerai. Blic reidui vieta tiko ir patiko, nežinau, ar sėdint ilgiau nepabostų, bet porai valandų ir porai bokalų keliam nykštį viršun. Beje, jei smegenys nepaveda, tai visai neblogas muzikinis fonas. Eikit ir patys pabandykit.


P.S.: netyčia suvedžiau barureidas.blogpot.com neįtikėtino gerumo puslapis ir be bokalo skaityt neišeina - nuostabus alternatyvios visatos barų reido blogas ;)

Barų reidas v2.01 La Birra

Ką gi, ką gi nepraėjo nė pusė metų ir barų reidas grįžo! Antras sezonas, antras kvėpavimas ir dvigubai daugiau džiaugsmo! Arba ne... dar matysim. Vasara buvo graži, alus skanus tiek lauko kavinėse, tiek gamtoje, tad nebuvo noro reidauti. Bet vos palynojus lengvam lietučiui ir klevo lapams atradus alternatyvių spalvų gamą vyrams pakilo antakis: gal į reidą? Klausimas be abejonės retorinis ir reidas buvo suorganizuotas.
View Larger Map Rinkomės nepaprastai: mes su Gintaru startavom nuo darbo stalo ir ties baltuoju tiltu pasigavom Šurkų. Netoliese, Lukiškių aikštėje, kaip koks Leninas laukė bruolis. Eidami nelyg kaimo vaikai į kermošių, ties Gedimino prospekto viduriu pagavom ir grėsminga eisena švytuojantį Vytuką - komplektas gatavas. Dar vasarą vaiščiojan Vilniaus gatve matėsi pora vietelių tinkamų reidui, tad ši kryptis buvo ir pasirinkta. Taigi priėjom ir įėjom. Pradžioj net pavadinimo nepažiūrėjom. Kaip vėliau paaiškėjo atsidūrėme "La Birra".

Viduje mus pasitiko už baro stovinti mergaitė kairiame ringo kampe ir grupė panelių dešiniajame kampe. Nei prieš vieną iš jų neturėjome nieko tokio, tad nusprendėme kurdintis. Kadangi Gintaras buvo ratuotas, tai Vytukas paprašė leidimo priparkuoti transportą viduje. Mergaitė už baro maloniai sutiko - pliusas už velogerbėjų palaikymą. Atsisėdome prie lango susistūmėme du staliukus ir sukišome nosis į meniu. Alaus skirsnis maloniai pradžiugino. Pažiūrėkit patys:

Gražu, ane? Mum patiko ir nusprendėme tvarkingai pradėti ragauti. Išduosiu paslaptį, kad per visus alus, kuriuos gėrėme, tai kokios 6-ios rūšys nebuvo nei vieno tragiško. Aišku Švyturys saraše yra, bet kas nori, tai tikrai ras pagal savo skonį. Labai nudžiugau, kad buvo Erdinger dunkelio, nors pats daugiausia išmaukiau Beck alaus (5lt už skanų lager tipo alų yra geras sandėris). Ausis kuteno Moby muzika ir laukėme, kada atneš maistelio: šitlų traškučių, keptų svogūnų žiedų, keptos duonos ir keptų sparnelių. Visi patiekalai buvo tikrai skaniai suvalgyti ir suvirškinti. Viskas buvo labai šaunu, kol rusyje prasidėjo REPETICIJA! Taip taip taip ketvirtadienį, kada jau žmonės pradeda girtauti, pub'o savininkai nusprendė, kad rytojaus renginio garso patikrinimą galima padaryti 19:30. Iš pradžių iki skausmo ribos buvo derinamas garsumas, labai nemalonu. Po to kažkokia mergina padainuodavo žodį "euforija" nutildavo ir po 10s kartodavo dar kartą. Po 3-čio karto tapo nebejuokinga, po 6-to buvom traumuoti ir uždainavom patys. Bet viskas kažkada baigiasi ir garso patikra pasibaigė mums dar nepraradus klausos aparatų.

Paplepėjus apie pokyčius per vasarą, pajamėm stalo futbolą. Vietos mažoka, kad būtų galima labai mėgautis šia pramoga, bet aistras pakaitino. Dar barmenė pradejo loterijų sesiją: iš pradžių už du Guiness'o bokalus iškart laimėjome ausines, kuriomis didžiai pradžiuginome bruolį. Po to paaiškėjo, kad Heineken'as siūlo geresnes ausines, bet po 4 bokalų ir 0 ausinių nusprendėme pasitraukti. Kad kelelis nedulkėtų aktyviausi dalyviai įsipylė po liepsnojantį šotą ir iškeliavo. Užskaitau "La Birra". Tikrai nuostabus alaus meniu, aptarnavimas neblogas, vieta gera, kainos padorios. Yra mažų kabliukų, bet tai gali būti tik laikini reiškiniai. Šiaip emocijos geros. Gera vieta su gera kompanija ir geru alumi. Kaip ir priklauso barų reidui. Sekantis reidas gal nebus labai greitai, bet svarbu, kad idėja išliko ir puoselėjama toliau.

Devyniolikta dalis. "POGO" baras

Turiu nedaug laiko, tai rašim be mandrysčių.

Ketvirtadienis, baltas tiltas, Gintras, bruolis, Vytukas ir aš 18:30. Šlapia, negera, einam ten, kur netoli būtų transporto mazgas. Davai į POGO. O kogi ne, nepaisant, kad baras matęs kelis reido afterparčius, pačio reido nematė.

Nueinam, atsisėdam į cokolinio rūsio tamsumą. Pasiimam po 4 "Vilniaus Alaus" kvietinio po 5Lt. Staigmena, alus skanus, be padangos ataskonio, stiprus 8-netas. Po to buvo nuostabiai gardus mėsainis (Gintaro atveju - fish&chips) ir POGO alus po 4.5Lt. Paklausiau barmeno, tai ten Volfo Engelmano šviesus. Ir skonis toks, lyg piltum gazuotą Kauno lietaus kanalizacijos vandenį su laipsniais. Toliau buvo Volfo Engelmano porteris (visi alūs po 5lt, išskyrus POGO firminį), kuris irgi nežavėjo. Toliau trasoje buvo Varniukai, ir dar "Degančios Jadzės" ir "Mad Dog" šotai. Šotai neblogi ir nebrangūs.


View Larger Map

Aplinka: kažkas tarp psichbario (kažkelinta dalis) ir BIX'ų. Gražiau nei psichbaryje, bet nemažai ir pankovų elementų. Papildomi pliusai už ant scenos stovintį būgnų komplektą ir stiprintuvus - kažkas gyvo turėtų vykt. Publika: tarp BIX'ų ir psichbario - alternatyvi, bet ne visiškai už paraštės. Daugiausia jaunimėlis, vienas kitas pankas ir spanielis (pajautėt rimą?).

Vakaro pramoga: stalo futbolas. Standartas, bet smagus. Prarijo mūsų dvilyčių monetų keletą. Sužinojom, kad mus aplošt gali vyrai, moterys, vaikai ir vaikai-moterys. Prakeikti subkultūriniai moksliukai: mokykloj 20 atsispaudimų padaryt negali, o čia rankytes išlavintos iki begalybės. Bet kad ir sausai gaunam futbole, bet fanatėlinino ir pasilaikymo skanduočių srityje visi kiti per šviesmečius atsilieka.

Metas buvo namo, bet susitikus egzodo iš gimtinės elementų buvo padarytas afterpartis. Tame pačiame POGO. Vieniem Varniukam. Nepaihttp://www.blogger.com/img/blank.gifsant to kitas rytas buvo geras.

Sumuojam: kainos-kokybės santykis geras. Aplinka gera. Publika šalta. Bet kai šildo degantys šotai ir Kaune galima gyventi... Šiaip neblogai, 7 iš 10. Grįžti negalima pamiršti kablelis būtų po "grįžti". O nepamiršti sunku - šotai dalykas rimtas. Atsijungiu.

P.S.: Jei kam nors padės įsivertinti vietos charakteristiką, tai vyrų tulikas vanialina baisiau nei savaitę švinkintas česnakinis kebabas...

P.P.S: jei kam reik nuotraukų, tai bandykit jų svetainę ;)

Aštuoniolikta dalis. Bliuzo, džiazo, roko klubas + alaus restoranas "Aula"

Blin, galima uždust vien perskaičius pavadinimą, bet neeiline proga - neeilinis ir barų reidas! Kodėl? Paprasta:
1. Taikinys pasirinktas ne organizacinio komiteto viduje.
2. Taikinyje vyko renginys - "Poliarizuotų stiklų" branduolys grojo rokabilį (nors vėliau atėjo Šaras ir gavom porą šliagerių).
3. Nei tą, nei kitą dieną nereikėjo į darbą!
4. Ėjom su antrom pusėm (kai kas atėjo vienpusiai), tad dalyvavo: Agnė, žmona, Gintaras, bruolis, aš ir Vytukas (alfabeto tvarka).
5. Išvis ne reidas, nes išanksto užsirezervavom vietas.

Kai jau šachmatai ant lentos, metas žaisti: atėjom, pasivaikščiodami, į vietą anksti 18:00 ir kadangi iki koncerto buvo likę pora valandų, tai paėmėm viršutinę dalį ir išbandėm restorano meniu. Va tada ir paaiškėjo konspiracija ir melas... ant blizgaus iščiustyto meniu nebuvo alaus, tik "Utenos alaus - Švyturio" grupės pasiūlymai. 7,5Lt/0,5l. Apgavystė, nuliūdę paimam trilitriako talpos Baltijos bokštą už 34lt, "Vyrų džiaugso" užkandėlę, žirnių šratukus (tipo kroketai) už nepigiai, moterys vynulio 0,5l už 18lt, Agnė paimė grybų sriubos, žmona - morkų pyrago.

Netrukus atkeliavo gardėsiai ir vėl nusivylimas alaus trūkumas per pirštą... Kadangi, bokštas platus, tai galėjo kokių 200ml deficitas susidaryt. Liūdnai gurkšnojome alų. Vynulis neblogas. Grybų sriuba per sūri. Morkų pyragas, cituojant žmoną, dieviškas. Beje aptarnavo Vytuko nemalonę iš anksčiau (kitų kabokų) užsitraukusi padavalka. Taip pasėdėjom, pasisocializavom, temos išėjo iš įprastinių, dėl reidininkų sudėties (familiarumai ir t.t.). Aplinka graži, tvarkinga. Gal restoranas galėtų sau leisti nerodyti VH1 80s best hits, bet nu ką jau padarysi.



Atėjo metas leistis žemyn į klubą. Susimokėjom ir išėjom. Ten gražus senamiesčio rusys su arkomis, mažytė scena ir staliukai. Visai gera akustika ten kur mes sėdėjome. Užsisakėm Adler Bock alaus, kuris savo skoniu su vaisių užuominomis maloniai nudžiugino. Nedapilimo fintas išliko... gėda. Bet labiausiai džiugino rokabilio melodijos. Buvo verta. Vien dėl to, kad koncertas nemokamas. Pasibuvę, pasišokę ir pabendravę išėjom namo.


View Larger Map

Taigi apibendrinimas. Nepriklausomybė gerai. Laisvadieniai gerai. "Aula" blogai. Jokiu būdu neikite ten pavalgyti ar išgerti. Prašanti daug, o duodanti mažai. Mokėdamas 7,5lt už bokalą, norėčiau gauti bokalą ir pilną bokalą. Ten prabangi šikna. O mano šikna neprabangi, bet žino ko verta.


Vizualinė apsilankymo ekspresija ir pasiūlymas vadovybei, tikinčiai, kad aš ten grįšiu, nes man patiko

Septyniolikta dalis. "Alaus namai"

Šiek tiek užtrukom. Kaip teigia Merfio dėsnio viena versija: motina gamta yra kalė. Taigi, pasiuntusi mums reiškinį hidrometeorolgų įvardijamą speigu, paliko mus savarnakiškai ir gūdžiai gurkšnoti alų prie balanos. Bet speigas atlėgo ir po savaitės pertraukėlės patraukėm link baro. Šįkart padarėm paėdimą kinų restorane priešais „Alyno“ pardotuvę Jogailos gatvėje, pabandydami suvokti, kodėl ten dažnai lankosi bruolis. Nežinau ar supratom, bet pavalgėm ir patraukėm link mūsų taikinio. Jakšto gatvėje turėjo laukti mūsų „Muzikinis rūsys“. Na ant durų buvo iškaba su koncertų grafiku vasario mėnesiui (bet neaišku kurių metų), iš išorės degė lempos, bet durys užrakintos. Šviesa dega, namuose nieko nėr, mintyse skamba Tvinpykso melodija, ausyse niekas neskamba, nes jas graužia ~-15 Celsijaus skalės temperatūra, ką daryt?! Ką, ką... reik imt „Alaus namus“!


View Larger Map

Vytukas sakęsis, kad dar ten nebuvęs, tai buvo pretekstas. Pirmyn! Mikliai kirtome Lukiškių aikštę ir pasimatė saujelė žmonių, besibūriuojančių ties pusrūsiu. Pranėrėme į apačią ir prasidėjo pasirinkimai: prie baro ar imam staliuką. Paimėm barą. O kad būtų jauku, lyg pas mamą, užsisakėm „Varniukų“ alaus. Pirmoji pažintis su tuo alum įvyko būtent „Alaus namuose“ ir gražiai tęsiasi iki šiol. Pilstomas alus po 5-taką už puslitrį, kaimiškas po 4,5lt už 0,4l, bonkos (daug daug daug rūšių) įvairiai.



Įpusėjus pirmą bokalą įvyko netikėtas dalykas: Vytukas prisiminė (lyg ir), kad jau buvo lankęsis šitam bare. Šokas, panika ir išlyditi reidininkų veidai, bet negi dabar išeisi – likom. Ties antru bokalu (būgnų tratėjimas) atlikom garbingą pareigą ir pasveikinom Gintarą su pasenėjimu. Užbėgsiu už akių ir pasidžiaugsiu, kad viena iš dovanų nebuvo prasukta ir penktadienį galėjome kibti į darbus. O alaus namuose ėmėm alų po alaus tarpuose šniokšdami Nachos su aštriu padažu (6lt) ar keptą duoną (nepamenu lt). Fone mūsų ir publikos aistras kaitino Žalgirio Barsos krepšinio rungtynės, gaila, kad ne futbolo. Dar buvo pašnekesiu apie audringą jaunystę, kurias galima pasakoti tik bare atitinkamai publikai. Beje publikoje, visi, išskyrus Vytuką, rado su kuo pasisveikinti ir persimesti žodžiu. Aiškiai mūsų kalibro baras. Beje, turiu pagirti kaskart mane nustebinantį „Senolių“ alų (3lt už 0,3l 7% gėrį).

Kaip ir dažniausiai, „Alaus namuose“ neapsieta ir be linksmybių: svyruojantis, subtilaus negrožio vyrukų duetas paeiliui kabino šalia sedėjusių merginų porelę. Po antrojo bandymo, nusprendėm, kad dabar mūsų eilė, bet tik linksmai pasijuokėm ir likom ištikimi vyru ir alaus kompanijai.



Aptarus barų reido aktualijas, viziją ir misiją išsiskirstėm namo. Buvo smagu. Kaip nebus. Juk „Alaus namai“ yra baras iš pirmo žvilgsnio. Smagu ateit, atsisėst ir rasti „Varniukų“. Kaip pirmą kartą... Gera kaip pas mamą, tik be mamos. Nykštys į viršų, o iš paskos ir bokalas .

Šešiolikta dalis. Baras "Route 66"

Ketvirtadienis... jau šešioliktas! Ištikimi skaitytojai jau galėtų pamanyt, kad bus vėl standartinė įžanga: keturi vyrai ant baltojo tilto 18:30 ir pašol, o vat ne! Su sąlyga, kad Vytukas buvo deleguotas ing čviekų parodą Lenkijoj ir vėluotų, o to pasekoje greičiausiai nepasirodytų, tai iškilo grėsmė prarasti vieną stipriausių reidininkų. Bet organizacinis komitetas, gerai pažinodamas Vytuką, priėmė strateginį sprendimą reidą rengti 15min pėsčiomis nuo Vytuko namų - šito jis nepraleis. Kaip parodė vėlesni įvykiai - komitetas buvo teisus.

Taigi nedideliu atstumu nuo Vytuko namų buvo tik vienas įdomus baras, kurį žinojom : "Route 66". Pro šalį praeita kokius 500 kartų, o viduje būta 0 kartų - aiškiai santykis, kurį reikėjo gerinti. Susisiekėm ir susiskambinom susitikti vietoje. Mat man dar reikėjo dėklo išoriniam IDE diskui, kurį, netikėtai pačiam sau, pavyko rasti Europoje.


Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

Taigi nusileidžiu laiptukais į rūselį, praveriu duris, praneriu pro poilgį koridorių ir atsiveria "Route 66": kontrastingų spalvų plytelės, nemenko didumo baras, kalpokai, automobilių numeriai, vėliavėlės, kepurėlės, sporto ir alaus gamintojų iškabos, kurios turėtų priminti šeštojo dešimtmečio amerikietišką drive-in tipo kavinę ar kažką panašaus į pakelės barą. Beveik ir pavyksta, gal ir yra keletas nukrypimų ar apšiapimo požymių, bet ne tiek, kad erzintų. Labai patiko muzikinis fonas: rokas, rokas ir šiek tiek kitokio roko.



O va dabar liūdnoji dalis: alus. Iš pradžių pasiėmėm "Route 66" alaus už 4Lt, t.y. "Volfas Engelman" tik lokalizuotas. Neįpatingas alus. Bruoliui su Gintaru teko iš senos bačkos, tai net kraupokas. Antras buvo "raudonas" alus už 5Lt, t.y. "Volfas Engelman" su aštriu kečiupu: kraupokoka. Bet prisiminėm kaip taisėm "Švyturį" "Žvėryno smuklėj" ir linksmai pasijuokėm, o "raudoną" nesimėgaudami greit sukratėm į skrandžius. Trečias alus buvo "Heineken" už 7Lt: kaip butelyje, taip ir iš krano - šnipštas. Tiek ir to alaus.

Ir ties trečiu bokalu atkeliavo ir Vytukas. Gražus, kaip iš tetulės laidotuvių, mat nepersivilkęs, tai su paltu, juodais marškinukais kaip iš perwol reklamos, megztuku ir nučiustytais batukais. Parnešė keletą Lenkijos, čviekų ir lenkiškų čviekų aktualijų, bei "Kraliowskoje" alaus, už kurį didėliausiai dėkoju visų reidininkų vardu. Ir kadangi jau buvom keturiese, buvo metas imtis žaidimų: stalo futbolo ir stalo akmenslydžio. Prie stalo futbolo visai pasismaginome ir netgi surengėm mini čempionatą su gretimu staliuku (gavom į kaulus), o va stalo akmenslydis buvo visai žavus nukrypimas ir maloni egzotika, tikrai verta poros litų.



Taigi metas išvadoms: smagi vieta pasibūti centre. Pagerti nelabai, nes santykis su alumi nekažkoks. Aplinka nebloga; publika marga, bet neįkyri; muzika man patiko; yra žaidimų, jei nesiseka rasti bendros kalbos su sugėrovais - žodžiu visai patenkinamai. Bet iš galvos vis lentelės su užrašu "What would Elvis do?" vaizdas. Ir jei leisiu sau įsijausti į karaliaus vaidmenį, manau, kad jis šią vietą praleistų - skystoka...

Penkiolikta dalis. "Apuokas"

O taip, šįkart ėjom jaunystės link. Nes man visai pakeliui namo ir šiaip įdomu, kaip laikosi vietos, kur nebūta bemaž 5-tą metų ar ilgiau... Į "Apuoką".

O dabar tradiciškai: veikėjai tie patys keturi + Šurkus - mūsų su Gintaru bendratriūsis. Susirinkom gan punktualiai, net ankstokai, ir nuo Baltojo tilto patraukėm link Subačiaus gatvės. Ėjom, greit ir linksmai, nelyg keturi (na penki) miestiečiai kaiman nakvot.

Ir priėjom. Stumt duris - ir mes jau "Apuoko" bare. Galima sakyti, netgi uokse, nes dominuoja medis ir tamsios spalvos. Viskas panašiai kaip iš ne visai blaivių studentiškų prisiminimų. Tik viena bėda - stalai visi pajamti. Prie baro sėdintis vyriškis su natūralios odos striuke, ant kurios ištapytas apuokas, pasiūlė susijungti su prie vieno stalo sėdinčia kompanija. Šeimininko reik klausyt, tad prisėdom prie merginos, kuri vėliau paaiškėjo, kad yra Irena. Gavom meniu ir vos neapalpom: "Apuoko" tamsus - 3,5Lt už puslitrį! Taigi, aukštesnės klasės "Švyturys" tiek prekybcentryje kaštuoja. Nedvejodami pajamėm po bokalą.

Dar belaukiant pirmo alaus, prasidėjo Irkos tragedijos baro versija. Nuostabus talentas įsiterpti ir griauti bet kokį pokalbio trupinį, ypatingi gebėjimai priekabiauti prie nuosaikiai išlavintų džentelmenų ausų su savo ausinuku ir neaiškiomis dainomis, neaiškiems tikslams pasiekti. Bet laimei, atsilaisvino stalas ir mes galėjom paskelbti mikronepriklausomybę ir džiaugtis likusiu vakaru.



Atsisėdus atokiau, galėjome žvilgtelti atidžiau į meniu ir supratom, kad panelė infliacija čia dažnai nesilanko. Tiksliau, išvis nebvuo užsukusi per tuos keletą metų. Nuostabūs (iš atsiminimų) čenachai vis dar 9Lt. Alaus nedaug: neblogas tamsus ir pigus "Apuoko" po 3,5Lt, bei Švyturio "Baltijos" po 5Lt. Dar buvo Švyturio-Utenos grupės pasiūlymų, kuriuos ignoravome. Maisto daug ir tvirto, o kainos neviršyja 20Lt, bent jau nemačiau brangesnių patieklų. Pasiėmiau karštą sumuštinį su kiaulienos maltinuku už 6Lt ir tikrai nesigailėjau - sotu ir skanu. Įsibėgėję paėmėm "Baltijos", nes buvom apimti nostalgijos, o tais laikais mažosios daryklos baruose dar nesirodė ir "Baltijos" smūgis už kainą buvo tvirčiausias. Prie klampaus tamsaus alaus tiko ir ne ką šviesesnės istorijos iš šitos vietos. O jų būta...

Vakaras ėjo linksmai, kažkur kažkas uždainavo, Šurkaus vedini davėme atkirtį, bet jau buvo metas kūrenti pečių ir pasirūpinti namie tūnančiu triušiu, žodžiu, namo. Gavom sąskaitą ir buvome gerokai pamaloninti jos kuklumo.

Išvados paprastos: gera vieta patūnoti su bernais. Moteris vestis nerekomenduojama, nors įmanoma. Labai gerai, kad "Apuoke" užėjome po "Psichbario". "Apuokas" tobulesnė skylės versija: turi maisto, ginčytinai geresnį tualetą, geresnę alternatyvią publiką, mažiau erzinantį viešą priekabiautoją, tvirtesnį rokavą grojaraštį, subtilesnį ir tvarkingesnį požiūrį į klientą, bei alų už 3,5Lt. Už tą pigų tamsų alų pagarba ir meilė. Grįžti galima.


Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

P.S.: viešai atsiprašau Denio už mano nesureagavimą į SMS užklausimą - tikiuosi nepasikartos ;)

Keturiolikta dalis. Žvėryno smuklė

Ketvirtadienis kaip visada, bet šiek tiek kitoks. Vyrai tie patys keturi. Baltasis tiltas ir žiaukčioti verčiantis oras. Vėluojančių nebuvo - kolektyvinė atsakomybė nugalėjo. Reido objektas buvo aiškus, bet reikėjo atlikti dar vieną pareigą...

Aptarinėdami praeito barų reido priežastis ir pasekmės pajudėjom link Seimo. Taip šis ketvirtadienis laisvės gynėjų diena. Ir mes nusprendėm, kad turim pareigą paminėti tuos žmones kurie sudarė prielaidas mūsų laisvei. Po 40 minučių stovėjimo šlapdribos ir vėtros mišinyje permirkom striukes, bet buvo verta. Gaila, kad jaunų veidų ne tiek daug, bet ką padarysi. Taigi atlikę moralinę pareigą greituoju būdu skuodėm į žvėryną.


View Larger Map

Puskilometrio distancija buvo įveikta stebėtinai greitai ir jau atėjome į "Žvėryno smuklę". Greitai nėrėm gilyn ir pačiame gale radome staliuką keturiem prie radiatoriaus ir priešais teliką. Radiatorius buvo šiltas, kaip numirėlio subinė, tad striukės buvo paliktos savaiminiam džiuvimui ant pakabos. Telikas transliavo Kauno Žalgirio varžybas, kurios buvo labai įtemptos ir tikrai pagyvino vakarą.
Priėjo padavėja ir pradėjom statymus. Keturi tamsūs "Vilkmergės" alūs po 5lt, dvi cepelinų porcijos už talonus (lankstinukai suteikiantys nuolaidą, kuriuos radom ant stalo) po 10lt ir mano jau seniau įvertinti kepti sūrio kamuoliukai už [nepamenu kiek]lt.

Alus buvo nieblogas, nevertas šlovinimo, bet geriamas ir pakankamai skaniai. Po keliolikos minučių atbėgo maistas. Cepelinai buvo nemaži, bet ne patys skaniausi (Šnekutis ehem ehem), bet padažo buvo nepagailėta. Sūrio kamuoliukai man tikrai patiko. Kažkaip dar užsinorėjom keptos duonos. Kuri buvo labai šviesi, sūriuota ir riebaluota - ir tiesiog skrandį stabdančiai skani (skonis pasaka, tačiau Gintaras dar penktadienį jautė jos egzistavimą).



Aplinka keista. Nei kažkas autentiško, nei ne. Bet turi savotiško žavesio, kurio pakerėtas Vytukas negalėjo nepaimt "Švyturio". Gal čia tas šviestuvas-ventiliatorius ar disko rutulys, ar stovintis švytuoklinis laikrodis, gal visko kombinacija, bet "Švyturys" ten tinka. Atėjo tas nelemtas bokalas ir supratome, kodėl jo negeriam. Bet... suradom metodą kaip suteikti "Švtyriui" skonio: įsiberti druskos ir pipirų! Tie du paprasti papildai padrė "Švyturį" geriamą! Tikimės sulaukti amžinų liaupsių už šį atradimą iš visų prasto alaus įkaitų.

Vakaro eigoje dar pabandėme "Vilkmergės" šviesaus, kuris buvo prastesnis už tamsų, tad teko grįžti prie tamsaus. Žalgiris dramatiškai laimėjo. Artėjo vienuolika ir buvo metas atsiskaityti su malonia padavėja, vilktis šlapias striukes ir žergti namo.

Apibendrinimui. Supratau, kad šitos vietos nepažinojau. Esu buvęs porą kartų lauko kavinėje, kur sėdėti buvo ganėtinai malonu. Bet vidus nepatiko. Negaliu rekomenduoti "Žvėryno smuklės" žiemą. Neikit ten. Tikiuosi, kad surasim Žvėryne gerą vietą, kur bus verta nueiti ir žiemą, ir vasarą. Taika.

Trylikta dalis. Biržų alaus rūsiai

Po stichinių negandų (gimšė, kalėdai, naujakas, naminių gyvūnų ligos) ir to pasekoje susidariusios priverstinės dviejų savaičių prastovos, reikėjo neatidėliotinai atstatyt natūralią gyvenimo pusiausvyrą ir pareidinti. Taikinys buvo aiškus ir jau kokį mėnesį masino mane savo raudona neonine iškaba "Biržų alaus rūsiai" (trumpinsim BAR). Beje ten buvau iš smalsumo trumpam įkišęs nosį, kai dar net alaus kranai nebuvo prisukti.

Rinkomės kaip visada. Mano ir Gintaro patrulis susitinka eskimo išvaizdos bruolį ant baltojo tilto ir laukiam Vytuko. Prakeiktas Vytukas vėlavo, o tuo metu mūsų liaunus kūnelius tvatyjo lietaus-sniego-vėjo mišinys. Bet ore tvyrojo pakili nuotaika, nes visi protu ir siela suvokė, kad vėl reidausime. Atėjo niekšas ir visi pajudėjom link vietos. Žingsniai buvo kokie 1,2 karto didesni nei paprastai, o kalbos daug, lyg būtumėm nesimatę metus. Pakeliui paliudyję automobilių avariją, priėjome Basanavičiaus ir Pylimo gatvių sankirtą, kur mus pasitiko BAR iškaba. Prastūmėm sunkias duris ir nėrėm žemyn.


View Larger Map

Viduje mus pasitiko naujų uosinių suolų kvapas ir su tamsaus Biržų alaus bokalu rankoje sėdintis, iš nežinia kur traukiniu atkeliavęs, Denis. Mes Didikų alaus jau buvom priragavę "Visų Šventųjų" bare, tad nusprendėm paimti šviesaus alaus, nes iš daugybės kranų prie alaus buvo pajungti tik trys: Didikų, šviesus lengvas ir šviesus Širvenos (visi Biržų alaus gamybos). Alūs visi neblogi ir kainuoja standartiškai po 5lt. Dar sugalvojom pasiimt užkandžių ir pasiteiravę meniu - jo negavom... Dar neatspausdintas. Na bet išsiaiškinom, kad turi rinkinį prie alaus (rūkyta kiaulės ausytė, dešrytė, kepta duonelė ir fermetnis sūrelis) už 15lt ir sėdom aptarinėt vietos ir reikalų. Viskas kaip ir būtų neblogai, bet kartais eklektiška pervij baltyskij kanal programa išmušdavo iš vėžių. Su mumis kontaktą aktyviai mezgė ir tikrai paslaugiai klausinėjo, bei siūlėsi visakeriopai pagelbėti baro šeimininkas. Aplinka tikrai tinkama alaus barui: šiurkštus plytų reljefas, sunkus medis ir maloni prietema - pats tas gurkšnoti alutį.

Reido viduryje įsidrąsinom ir perėjom visas patalpas: fantastika! Rūsiai su nišomis. Gal kiek šaltoka ir drėgna, bet aplinka užburianti. Na gal tualetas be užrakinimo mechanizmo ir neužburia, bet tai nurašysim, kaip pradžių pradžios fintą, ir tikėsimės, kad pasitaisys.

Šiek tiek nugąsdino, kai vienu metu iš kompakto paleido kažką panašaus į šranzą (būm būm tss tss). Kadangi susirinkom alaus pavartot, o ne amfetamino, tai mes mikliai sukėlėm pasipiktinimo bangą ir gražinom teliką su rusiškais paskrudintų mergaičių ir berniukų ansambliais.

Liaudies bare nebuvo daug, ir ta pati buvo iš pervij baltiskij kanal serijos. Ir tai gerokai disonavo su aludarystės akimirkų freskomis ant sienų. Šitam bare norisi rokerių ir metalistų, o ne šaltukų. Bet yra kaip yra...

Pabaigai su Gintaru įkalėm bjauraus skandinaviško šnapso porciją, kvėpavimo takų ligų profilaktikai, ir kvintetas nusprendė sumedžiot Yammi kebabo porciją ant Tauro kalno. Reidas truko tik šiek tiek ilgiau nei dvi valandas, bet pakako.

Ir štai ateina metas epilogui. Gal pradžių pradžia ar dar koks velnias, bet barui iš 10 balų duočiau 6 su pliusu. Potencialas fantastiškas: gražu, alus skanus ir šeimininkas svetingas. Prieš išeidami baro problemas aptarėm su juo pačiu ir supratom, kad jis tikrai nori, kad šitai vietai pasisektų. Tikėkimės, kad po poros mėnesių viskas sustos ten, kur reikia, ir bus kažkas panašaus į Alaus Namus, o ne kaip už 20m esantis My Bar su skaniu alumi. Labai linkim BAR sėkmės ir tikimės, kad po kiek laiko Vilniuj bus dar viena šauni vieta. O tuo metu turim laiko pasidairyt ;)