Ketvirtadienis tikėtai vėl atėjo ir mes, pamiršę darbus, ėmėm atlikinėti dar vieną reidą. Ant baltojo tilto pasveikinom bruolį su pasenėjimu, padovanojom kojinių ir gvazdiką, ir pradėjom eit. Nors buvo aktualūs Lietuvos Banko veiksmai "Snoro" nacionalizavimo klausimu, bet sutartinai klausėme Gintaro instruktažo apie "skylę", skustagalvišką agresyvią publiką ir kaip nereik per daug įsijausti ar kažko tikėtis. Bet buvom ryžtingi, nes Psichbaris buvo kažkokia legendinė peklos imitacija su alaus čiaupu ir keistomis istorijomis. Bruolį paveikė instrukcija ir jau buvo nutaręs, kad mūsų dovanotas gvazdikas kelia pavojų jo gyvybei. Čia pagelbėjo Vytukas perėmęs gvazdiko nešėjo funkciją ir su tuo susijusią riziką.
Taigi priėjom vietą ir pravėrėm raudonas duris, kurios varstomos jau kokį trisdešimt metų ir matė daug girtų rankų. Vidus užėmė kvapą. Tokio antiinterjero dar nebuvau matęs. Sienos kaip išteptos šūdais ir nulakuotos, kad blizgėtų ir nieko daugiau. Pora ragų. Lyg ir židinys. Paveikslų eilė virš baro lubose. Kasetnikas-juostnikas ir pavargęs telikas. Apibrūžinti suolai (mano vietoj buvo užrašas "Juden raus!"). Skaldytų mėšlo spalvos akmenų grindys. Na bet mes išspaudėm paskutines interjero ašaras ir savo stalą papuošėm blizgančiu maišeliu ir jame įmerktu gvazdiku. Maišelis netikėtai atsiskleidė, kaip nepamainoma estetikos kruopelytė ir Psichbario pažiba. Friulė!
Už baro stovėjo mergina ir vaikinas. Tokie neaiškūs. Mergina su Jadzės akcentu/tonacija ir šiaip neaiškus pacaniokas. Skambėjo 2000 metų Liquido hitai, dar Cojus... Ir kai jau apsižiūrėjom "apšaudymo ir atsitraukimo kampus", bei pradėjom siurbčioti "linksmųjų vyrukų" alų (5lt), pradėjo maskatuotis neaiškus tipas. Iš pradžių bandė išgaut cigaretę, ir kai visi pasakėm, kad nerūkom - pradėjo kvost asmeniškai kiekvieną. Toliau gurkšnojant alų, tipas bandė mus prigaut: paprašė uždegt žvakę. Jau pikčiau atsakėm, kad neturim. Po kažkiek laiko iš nežinia kur tipas susišaudė cizą ir... užsirūkė! Taip viduj... Po to dar labai norėjo, kad su juo pašoktumėm. Nu ir vėl neigiami atsakymai iš mūsų pusės. Norėjo prisėst ir šiaip labai "draugavo", bet mes jį siuntėm toli ir giliai. Vęliau tipas kažkur pradingo ir, dėkui entropijai, negrįžo.
Pradėjo rinktis žmonės. Ir tai pykdė brolį, mat uždaryti duris ten netaktas, o bruolis jautriai reaguoja į jį košiančius skersvėjus. Žmonės neformalūs. Na kur gi formalai pradės rūkyti žolę ir žaist šachmatais, tik Psichbary, tik Psichbary. Po tokių potyrių, nusprendėm varyt gazas-dugnas ir paimt maisto iš kebabinės, kuri yra kaip baro papildinys. Begriaužiant kopūstieną, Vytukas išreiškė susirūpinimą mano zuikio gyvenimo kokybe, bet griaužėm toliau užsigerdami tikrai skaniu, nors kaip vietai su antiinterjeru brangoku alumi.
Nustojom stebėtis aplinka. Alus ne pirmą kartą naudojamuose vienkartiniuose bokaluose - tai žinoma. Vyras su baltu chalatu ir šlepetėm, norintis pareguliuot muziką bei dar kažko - normalu. Tualete neegzistuojantis kabliukas - nieko tokio. Lojantis pankų šuo - gal jam smagu? Viena Kino daina ant repeat'o skambanti ketvirtą kartą - o kodėl gi ne... Rūkantis ir aktyviai pagal Naujųjų Lietuvių dainą apie britvas tūsinantis barmenas - achujena (cituoju dainą). Ten tartum cirko arena, kur klounai yra jame esantys žmonės, o numeris neprasideda ir nesibaigia. Kaip kitaip pavadinti merginos atsakymą į lokalizacijos vietą:
-Taigi šūdbaryje!
Taip prabėgo kelios valandos. Kažkur anapus su bokalu rankoje. Už, ant, ir vietoj ribos. Vieta, kurioje eini arba išreikšt savo depresiją arba dasimušt. Nebloga vieta. Bet ir negera. Gal išvis nevieta. Visiem kartais reikia papsichuoti. Po to atsistoti ir išeiti. Kitam kartui imsim prašmatnesnę vietą. Labiau pritaikytą savo gyvenimu besidžiaugiantiems žmonėms. O ties Psichbariu pliusiukas ir į atsiminimų lentyną. Kas žino, kada dar teks susitikt?..
P.S.: pentktos dalies "My Bar" jau nebedega šviesos - gal bus kas nors gražaus?..
– Kuris tau baisesnis: “Apuokas” ar “Psichbaris”?
AtsakytiPanaikinti– Man – “Psichbaris”, bet tau turėtų patikti.
Tokiu dialogu mane išlydėjo iš namų pati į barų reidą.
O man nepatiko. Man nei patiko, nei nepatiko. Buvo įdomu. Plastikiniai „vienkartiniai“/ daugkartiniai plaunami alaus bokalai, vienas bendras tulikas be kabliuko ir šikpopierio, bei visiškai „v dupel“ neaiškios išvaizdos ir amžiaus padaras, mažiausiai 9 kartus prašęs parūkyt, nors 8 kartus mes jam sakėm, kad nei vienas iš mūsų nerūko. Devintą kartą teko nurodyti kryptį, kur jam reikia eiti. Pakeltu tonu. Išėjo. Dar toliau. Siuntėm prie baro, išsinešdino velniop.
Gerai tai, kad kartais muzikos pagroja, gerai tai, kad barmenai pirmą kartą mato mus, kaip savus iškart priima. Gerai tai, kad alaus turi skanaus. Dar geriau, kad vienas jų vadinasi, tiksliai atsimenu, „linksmųjų vyrukų“ - pavadinimas vertas atskiro rašinio. Gerai tai, kad ten sėdėdamas gali grįžti gerą gabalą laiko atgal. Interjerą „puošia“ juostinis magnetofonas, stalai skaičiuoja TIKRAI ne pirmą dešimtį, o viduje vis dar rūkoma. Mjoa, apie tai primena ir ryte pauostyti peleninės aromato drabužiai.
Apie tą vietą galiu pasakyt tik vieną gerą dalyką- turėjo skanaus alaus. O visa kita- gerokai šiaip sau: tie vienkartiniai daugkartinio naudojimo bokalai tikrai nežavėjo. Interjeras, tiksliau jo nebuvimas, niūrus kaip rūsy, rūkoma aplinka "išskalbė" mano drabužius.
AtsakytiPanaikintiTokią vietą jeigu ir verta aplankyt tai tik vieną kartą, kad sužinotum jog ten daugiau eiti nereikia