Kaip ir priklauso: ketvirtadienis – barų reidas. Niekas nenori pertraukt serijos, tad visi pareigingai prisistato sutartoj vietoj sutartu laiku. Po praeito baro, kuris man nelipo, reido nusprendėm su Gintaru duoti progą Vytukui pasitaisyt. Davė į vieną žandą – atsuk kitą. Atsukau, tiksliau, atsukom ir standartiškai, keturiese, leidomės 19-u trūlu į Pašilaičius, į “Šimo“ barą. Dar darbo pietų metu perskaičiau kolegų internautų nekokius atsiliepimus apie tą vietą ir, kaip tikras lietuvis, jau išsivaizdavau epinį Vytuko nuopuolį...
Po normalios komunikabilios kelionės atvažiavom. Išlipom „Žemynos“ stotelėj, perėjom gatvę ir pakampinėj vietoj, kur nežinia kur, stūkso „Bernard“ iškaba ir neiškalbingos durys. Užeinam, ant lentos kreida užrašytos trys alaus rūšys po 6lt, patalpa nedidelė, prikabinėta niekučių, dega buržuikė ir didelis LCD telikas kampe, pora kompanijų apie kažką šneka tarpusavy. Pasiimam nuošaliausią staliuką ir einam prie baro užsisakinėt:
-Laba diena – kokį parekomenduosit? – pateikiam barmenei užklausą.
-Ten lentoj nesąmonės parašyta – be skrupulų atsako – yra tik viena rūšis, „Kozel“.
Vidinė pikdžiuga net sucypė iš pasitenkinimo. Tada, pasimokę iš klaidų, nusprendėm pasiimt maisto, kad nebūtų netikėtų efektų:
-O ką iš maisto turit?
- Yra keptos duonos, vištų sparnelių ir žirnių... Nors čia rezervavosi, tai žirnių neduosiu!
Jau nediskretiškai pradėjom su Gintaru kikent. Vieta, kur reikia, rezervuotis žirnių porciją... Bekikendami nusprendėm vieno bokalo laikotarpiui atidėti maisto klausimą, ir pasiklausyt bruolio pasakojimų apie kelionę į Vieną. Alus buvo nuostabus ir negalėjau nesutik su baro prirodytojo mintimi, kad geriau vienas geriamas, negu trys negeriami. Beje maisto klausimas,po keptos duonos porcijos nerimtumo, pakankamai lengvai išsisprendė už kampo esančios picerijos naudai. Barmenė nesupyko ir leido atsinešti picą į barą. Nesupyko ir ant vyrų, kurie prie baro gėrė tamsų alų iš bambalio. Ir ant to, kur su stikliniais buteliais atėjo. Visi ten buvo stebėtinai nepikti, išskyrus mane. Gal koks etiudas į pusamžio krizę (pavadinkim ketvirčio krize) ar koks velnias (ilgom ausim) ir visai atvirai įsivėliau į minčių konfliktą su Vytuku. Atėjo daugiau vyrų ir prasidėjo kašė... Prasidėjo sinchroniniai atodūsiai ir slaviškos/totoriškos kilmės keiksmai – kaip ir priklauso tokiam renginiui, kai žaidžia „Žalgiris“.
Kašė baigės, o aš dar nerimau. Tada atsistojau eit į tualetą ir žiūrėdamas į Lenono „Imagine“ dainos plakatą ir žodžius staiga patyriau katarsį (man regis į pabaigą visi jį patyrė). Viskas su „Šimo“ baru yra gerai, blogai gali būt tik su lankytoju. Stovėjau ir buržuikės šiluma nušvietė protą ir davė suvokt, kad esu tikram Pub‘e. Ne pagal savo iškabą, bet pagal sielą. Ta vieta neskirta prašalaičiui „ieškančiam sliekų“, tai bendruomenės žaibolaidis, kur vyrai ateina pabūt vyrais (be barmenės per vakarą nepasirodė nei viena moteris!). Kur, jei ateini bent kartą per savaitę, sutiksi bent vieną pažįstamą ir galėsi pasišnekėt. Tai padori ir netgi solidi vieta, nes joks mėlynanosis rašalo gėrėjas ar forsovas jaunuolis neleis sau šešių litų už bokalą. Po šimts pypkių, tokios savos vietos aš norėjau nuo dvyliktos klasės baigimo. Ir jei būčiau tokią vietą atradęs, turbūt jokių barų reidų net nebūtų buvę... Bet smagu, kad jie yra. Visiems to pašilų galo gyventojams „Šimo“ barą rimtai rekomenduoju – jis stipriai kitoks, nei centre esantys vienetai – jis su dvasia! Išėjau pakilus ir apsidžiaugiau, kad leidom Vytukui parinkt barą. Antrą žandą atsukt tikrai verta, nes gali labai maloniai pakasyt paausį. Būtent tokioms vietoms atrasti ir skirtas barų reidas. Jei būsit kada ten – užsukit. O kiekvienai kaiminystei labai linkiu turėti tokią vietą. Reidą užskaitau su kaupu ir dėkoju Vytukui už tokį drąsų pasirinkimą!
Na, pirmą kartą apsilankęs šiame bare galbūt gali jaustis šiek tiek svetimas, tačiau įtrynęs į kėdę savo kvapo kokius penkis kartus- šį barą tikrai galėtum paversti nebloga socializacijos vieta tiek su kartu atėjusiais draugais, tiek su kitais baro lankytojais. Žinoma, tos dienos alaus bei užkandžių pasirinkimas nepradžiugino. Bet užskaityti tikrai galima, jame tikrai gyvena alaus baro dvasia :)
AtsakytiPanaikintiDar nesu sutikęs žmogaus, kuris gyventų viename tų miegamųjų rajonų ir išėjimas į barą jam reikštų tiesiog nusliūkinimą į gretimą daugiaaukštį (dviaukštį) su šlepetėm ir treningais susitikti su kaimynais aptarti dienos reikalų. Iki šiol tai būdavo daroma laiptinėse (tokių sambūrių, kai sėdi ant laiptų ir gurkšnoji alų smilkstant cigaretei, esu matęs tikrai ne vieną), ar susirinkus pas ką nors. Ore sklandydavo lengvas buitinio alkoholizmo dvelksmas, o horizonte šmėžuodavo suraukti žmonų ar draugių veidai, „nes jau po dešimtos“.
AtsakytiPanaikintiPašilaičiuose yra „Šimo“ ir vietiniai vyrukai jau eilę metų susirenka ten, todėl drąsiai galiu pasakyti: kiekvienam Vilniaus miegamajam rajonui po tokį barą! Skamba ne taip didingai, kaip „visos šalies elektrifikacija ir...“, bet esu pasiruošęs kibti į atlapus kiekvienam, kuris paprieštaraus, jog mikrorajonų barai gyvena ne balanos gadynėje. O šitas baras, beje, jau seniai perėjo prie kaitrinės lemputės. Visai pakenčiamas interjeras, su krūva mažmožių, iškabinėtų ant sienų ir pristatinėtų pakampėm, didelis telikas, kur galima pažiūrėti rungtynes. Net „buržuika“ su viduje spragsinčiomis malkomis atrodo radusi savo vietą.
Iš kelių dešimčių žmonių, buvusių bare, tik mūsų ketveriukė nebuvo pažįstama su visais likusiais. Tiesa, su vietiniais į kontaktą suėjome ir supratome, jog yra gana nemažas šansas, kad po keleto apsilankymų per savaitę, būtume bokalus kilnoję kartu. Ir dar, ar žinojote, kad vienintelė moteris, buvusi tą vakarą bare, buvo barmenė. Daugiau moterų ne tik kad nebuvo, bet per visas riebias tris valandas, kol mes ten sėdėjome, net nekyštelėjo nosies. Galėčiau statyti pinigus, kad didžioji žmonų dalis tiksliai žinojo kur tą vakarą jų vyrai žiūri krepšinį ir kur, reikalaui esant (išmušus saugikliui, ar prakiurus vamzdžiui), jų ieškoti.