Dar vienas ketvirtadienis. Dar viena vieta. "Alynas" jinai vadinas ir mes ten nuėjom... Planavom iš ankščiau ir labai galvojom, kur nueit. Ir kažkaip pagalvojau apie "Alyną". Buvau ten jau kartą futbolo žiūrėt, kitą kartą tik nusipirkau alaus išsinešimui, tai nusprendžiau pasidalint ta vieta su draugais.
Kaip visada susirinko ištikimasis ketvertas. Pradėjom trise. Atėjom apsidairėm: vieta švari, iščiustyta ir ilga! Kaip koks vagonas restoranas: vienam krašte begalinio ilgio baras su kokia dvidešimt čiaupų, vidury susiaurėjimas, galuose staliukai kažkur dvidešimt-trisdešimt žmonių bendrai. Baro estetika nepaliovė žavėti visą vakarą: dvidešimt varinių čiaupų! Kaip Homeris pasakytų: mmmm, čiaupai... Taigi pasirinkom galinę nišą ir atsisėdom. Nusirengėm striukes ir sumetėm į kampą, nes kažkas pagailėjo pinigų pakabai. Bet nepagailėjo gero dizaino staliukams ir fototapetams su apyniais - gražu. Pradžioje kitus staliukus buvo apsėdę žmonės, kuriuos įvardinčiau kaip bankininkus. Vėliau juos pakeitė iščiustyti berniukai su dizainerių darbo akiniais.
Nors publika ir prabangi, bet kainos nesikandžioja. Visgi centre gerti alų už 4 litus, nėra labai blogai. Belaukdami Vytuko nusprendėm pabandyti firminio "Alyno" alaus. Tas alus, gali drąsiai kautis su Kalnapilio, Utenos ar Švyturio pasiūlymais dėl neišraiškingiausio alaus titulo ir turi visai neblogus šansus laimėti. Dar prigriebėm duonos traškučių už trajaką. Šalia dar gulėjo dešros, varškės sūriai ir rūkyta žuvis, bet kažkaip neviliojo. Žodžiu virtuvė neegzistuoja, bet kadangi kitoj gatvės pusėj yra kinų restoranas ir kebabinė, tad didelių problemų nekėlė ir pamainom, kad neprarastumėm staliuko, nubėgom pavalgyti ko nors šilto.
O grįžus pasirinkti ką nors įdomaus iš visai netrumpo alų sąrašo. Bet pagalbos tikėtis iš prie čiaupų stovinčios merginos neverta: pardavėja-barmenė nepasirodė labai kompetentinga, nes užmačius įdomų apelsinų spalvos kvietinį alų vieno kliento bokale ir man jo paprašius, pasitikslino:
- To, kur atrodo, kaip su dumbliais? - cing cing akutėm.
- Taip! - atsakau ir mintyse mąstau, kad alaus apibūdinimui galima rasti ir šaunesnių išsireiškimų.
Be to dar yra ir naglumo elementas, nes kai per klaidą išmušė tris litus, tai visai be jokio žaismingumo ar intonacijos liepė vieną dėti į arbatpinigių dėžutę. Įdėjau, bet buvo nesmagu. Na bet jeigu vidiniu žavesiu ir nespindi, tai bandoma kompensuoti išore (iškirptė tokia ehem).
Na bet ne į bobas paspoksot susirinkom, o baro pažiūrėt ir alaus paragaut. Tai tas kvietinis "su dumbliais" buvo skanus ir jokio padangos ataskonio (girdi, Švyturį?). Po to ėjo mano atradimas, vyno terminais, sausas alus "Sidabrinė puta". Tokį alų norisi kuo nors užgerti, nes regisi, kad burnoje būtų sausas keksas, o ne skystis. Bet irgi labai įdomus ir geras alus.
Taigi po kelių bokalų ir karštų pokalbių valandų susivyniojom meškeres ir patraukėm namo. Kaip "Alynas"? Blogai. Kaip alaus krautuvė brangi: už pusantro litro alaus - penkiolika litų. Kaip baras per sterilus - nejauku ten. Nors gražu (čiaupai, mmm). Nors alus skanus ir nematytas kitur. Bet nesava vieta. Norisi lėkt iš ten kaip Maugliui pavasary... ir rast ką nors geresnio. Beje, iš ryto akys blizgėjo ir galva buvo pasunkėjusi - prie barų reido organizmas visgi dar nepriprato... Nieko - teks priprast!
Atsimenu kaip vakar, kad dar prieš kokius trejus metus Vilniuje buvo kokių keturių rūšių pilstomas lietuviškas alus. Tai čia iš viso, o barai, matyt, garbės reikalu laikė daugiau nei dviejų alaus kranų neturėti. Bent jau veikiančių. Laikai keičiasi, keičiasi ir mados. Dabar galėčiau išvardinti bent dešimtį vietų Vilniuje, kur galima įsigyti ar atsigerti lietuviško mažų bravorų alaus ir kiekvienoje tų vietų būtų daugiau nei po penkias alaus rūšis. Labai džiugu dar ir todėl, kad skoniu ir kokybe tie alučiai, mano supratimu, didiesiems danų aludariams duoda į vienus vartus.
AtsakytiPanaikintiVietos, kuriose tas alus parduodamas, labiau pritaikytos išsinešimui, o ne gėrimui vietoje. Jos kur kas panašesnės į senų laikų alaus pilstyklas – jeigu kas nors dar tokias pamena – negu į barus. Tai vat „Alynas“ – kaip tik tokia vieta ir yra. Pilstomo alaus parduotuvė su „ad on‘u“ - galimybe vietoj pasėdėti su bokalu ir pažiūrėti teliką. Švaru, nedvokia rūgusiu alumi kaip „senovinėse“ pilstyklose. Tiesa, bokalo kaina beveik kaip bare, o atmosfera kaip kaimo kluone. (Čia tiek būtų kritikos kaip barui). Kaip komplimentą pilstyklai galiu pasakyti, jog vieta, matyt, sėkminga, mat bendrai per keturis gėrėjus, mes išbandėme visus įdomesnius alus, kurių galima priskaičiuoti arti dešimties ir visi buvo šviežūs. Reiškia, žmonių srautai ten nemaži, alus išgeriamas greitai.
Alyną pavadinčiau steriliu baru, kaip operacinė. Nes Alynas gal labiau yra alaus parduotuvė nei baras. O alus ten tikrai geras ir čia nėra ką pridurt. Vytukas išsakė viską.
AtsakytiPanaikintiSakote ponai, kad brangu. Bet ir alus nematytas. Tai gal ir sueina viskas :) O pati vieta tikrai ne baras. Greičiau vieta užbėgti po darbo, bokalą su kolega išgerti ir eiti namo.
AtsakytiPanaikintiNa bet kartą pamatei, paragavai ir kvit - nebeisi... Nekažkokia strategija. Mano manymu, išsinešimui alus turėtų būt bent šiek tiek pigesnis negu geriant vietoj, nes kaip ir nenuomoju tada patalpų viešajam gėrimui ;)
Panaikintihmm, nu kiek as pamenu tai buvo skirtingi meniu issinesimui ir vietoj gert. siaip teisingi komentarai, tik idomu kuriame Alyne buvot?
PanaikintiKarolisk, buvom centre Jogailos gatvėj šalia IKI.
Panaikinti