Vienuolikta dalis. Kaimiško alaus baras "Šnekutis" (Šv.Stepono padalinys)

O laike, gyvate tu
Dar nelieski manęs akių
Ką sakai, pasakys ir mano tėvai ir žentai nesakys, patikėk
O laike, rupūže tu
Leisk mergytę pasukt dar ratu
Leisk sugrįžti namo takeliu
Mergužėlei grąžinti skolas

Ne ką lėčiau negu Suopio ir Rambyno dainoj pratekėjo laikas ir vėl ketvirtadienis. Vėl dilema, kur eiti? Šįkart visiem nemirksėdamas aiškinau, kad reikia eiti į "Būsi trečias", o omeny turėjau "Šnekutį". Bet mano šizofreniškos mintys buvo išgvildentos ir sutarėm susitikt prie "kiaušinio" (pavojingai arti "Gramutės"). Kol bruolis, Gintaras ir aš laukėm paskutiniojo elemento, susidėjom "dar reiktų nueiti" sąrašą ir suskaičiavom keturias neaplankytas vietas - neblogai! Bet visam tam iškilo rimtas pavojus...

Vytukas atėjo, ir, pralenkę "Gramutę" (žirnių ir alaus kompleksas už 4,5lt dar galioja, jei ką), bei dar vieną neatpažintą girdyklą, priėjome "Šnekutį". Pagarba Šv.Stepono gatvei už gebėjimą į 150m distanciją sudėti tris barus. Į "Šnekutį" tamsoje ne taip lengva ir patekti, bet įveikę dubliuotų durų užkardą atsidūrėme viduje ir, siurprizas siurprizas, nėra vietos... Na nėra viršuje, tad pasiūlė nusileisti į rūsio salę. Nusileidom, o ten kažkoks niūrus, šaltas ir drėgnas Betmeno urvas, kuriame be mūsų ir baisių stalų buvo dar tuščios plastikinės taros saugykla. Bet susitarimas neišeiti iš baro neparagavus bent vieno alaus yra nerašytuose įstatuose, tad numetėm striukes ir išsiskyrėme komandomis: aš su bruoliu įsitvirtinam ir saugom striukes ir kitą amuniciją, o Gintaras su Vytuku atakuoja barą. Šturmas pavyko su kaupu - laimėta ne tik vertingų išteklių, bet ir naujos pozicijos - turim stalą viršuje! Reiks dažniau paleist tuos komandosus į misijas.

Nespėtų nei degtukas sudegt, o mes jau linksmai balbatuojam per 1,5m nuo baro ir nuo išėjimo. Viršuje gyvenimas geresnis: šilčiau, sausiau,atmosfera jaukesnė. Vien ko vertos lininės staltiesės ant stalų - bent jau stengtasi ne vien tik pavadinimu priminti kaimą. Šiek tiek patriušimo yra bet ne tiek, kad erzintų. Primėtyta visokių šmutkių. Ypač dar-ne-visai-retro telikų. Na pasikeitusia aplinka džiaugėmės kaip iš lagerio pabėgę kaliniai ir atėjo metas kibti į gėrimus ir maistą.

Pirmas buvo pasitiektas (taip, atsiskaitoma ir mokama prie baro) alus iš vidurinio čiaupo, bijau klysti bet gali būti firminis "Jovarų Šnekutis". Skanus paprastas alus. Toks sotus skonis. O prie sotaus alaus reikia ir sotaus maisto, tad visi išsirinkom po patiekalą arčiausiai širdies ir gurkšnodami laukėm kada atneš. Žūtbūtinėje kovoje susirungė: cepelinai (mano), troškinys/čenachai (Vytuko), rūkyta kiaulės ausis su žirniais (Gintaro) bei tuščias bruolio kampas, nes šis jau buvo pavalgęs iš anksto. Vienbalsiai laimėjo mano du dideli cepelinai plūduriuojantys grietinės ir spirgų padaže. Nors ir kiti dalyviai nesiskundė savo pasirinkimu ir viskas buvo švariai sudorota.

Tada atėjo metas antrajam alui ir čia buvo pasirinkta žanro klasika: pasiimam su medum ir pažiūrim ar norėsis antro? Ir kaip visada - antro su medumi nesinorėjo. Bet jau pradėjom eiti avantiūrišku keliu ir trečias užėjimas buvo iš bonkės. Piniavos "Stačias" su tokia etikete, kad negali neimt. Atsargiai tryse išsidalinom litrą, nes bruolis nepageidavo, ir pradėjom ragaut. Dvylika laipsnių, tamsus ir labai išraiškingo ir tvirto skonio. Kažkur skaičiau, kad tamsiame aluje galima pajausti džiovintų vaisių skonį - tai šiame tikrai pajutau tą "razinką". Stipriai rekomenduojamas stiprus alus, ypač tiem, kurie nori nuosaikiau įkainotos alternatyvos panašiems belgų alums.



Džiovintos gėrybės tęsėsi ir su ketvirtu pasirinkimu. Ponoro "Kaimiškas" tamsus alus į mūsų gomurius atnešė saulėgrąžų skonį. Visai netikėta ir stebėtinai malonu. Po šio ant linksmumo dar maktelėjom "Linksmųjų vyrukų" po bokalą ir vienuoliktą užsidarinėjant "Šnekučiui" paskutinieji išsiskirstėm į skirtingas puses. Sklinda gandas, kad kai kas dar padarė mažą pratęsimą, bet aš ten nebuvau - alaus midaus negėriau, nieko nežinau...

Jei kas pamena, tai pradžioje užsiminiau apie grėsmę barų reidui. Taip, "Šnekutis" toookio gerumo. Turi alaus ir baro sielą. Turi virtuvę. Turi barmeną su kuriuo pabaigoje linksmai padiskutavome ir apsikeitėme žiniomis. Turi nuotaiką. Turi Betmeno rūsį, jeigu kas linkęs į tokius dalykus. Žodžiu viskas šį ketvirtadienį ten buvo gerai. Manau, kad palaikinsiu šitą vietą ir mano gyvenimo atrakcijos gali būti perkeltos ten. Bet ne barų reidas. Keliam inkarą ir dreifuojam į kitos savaitės barą. Nes tie trys mano blogo skaitytojai įpareigoja!

Priedai:
Maisto ir alaus kainos
Konkuruojančios firmos apžvalga apimanti ir užupio filialą, kurį, manau, reiks ir mum aplankyti.