2012 m. sausio 30 d., pirmadienis

Šešiolikta dalis. Baras "Route 66"


Ketvirtadienis... jau šešioliktas! Ištikimi skaitytojai jau galėtų pamanyt, kad bus vėl standartinė įžanga: keturi vyrai ant baltojo tilto 18:30 ir pašol, o vat ne! Su sąlyga, kad Vytukas buvo deleguotas ing čviekų parodą Lenkijoj ir vėluotų, o to pasekoje greičiausiai nepasirodytų, tai iškilo grėsmė prarasti vieną stipriausių reidininkų. Bet organizacinis komitetas, gerai pažinodamas Vytuką, priėmė strateginį sprendimą reidą rengti 15min pėsčiomis nuo Vytuko namų - šito jis nepraleis. Kaip parodė vėlesni įvykiai - komitetas buvo teisus.

Taigi nedideliu atstumu nuo Vytuko namų buvo tik vienas įdomus baras, kurį žinojom : "Route 66". Pro šalį praeita kokius 500 kartų, o viduje būta 0 kartų - aiškiai santykis, kurį reikėjo gerinti. Susisiekėm ir susiskambinom susitikti vietoje. Mat man dar reikėjo dėklo išoriniam IDE diskui, kurį, netikėtai pačiam sau, pavyko rasti Europoje.


Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

Taigi nusileidžiu laiptukais į rūselį, praveriu duris, praneriu pro poilgį koridorių ir atsiveria "Route 66": kontrastingų spalvų plytelės, nemenko didumo baras, kalpokai, automobilių numeriai, vėliavėlės, kepurėlės, sporto ir alaus gamintojų iškabos, kurios turėtų priminti šeštojo dešimtmečio amerikietišką drive-in tipo kavinę ar kažką panašaus į pakelės barą. Beveik ir pavyksta, gal ir yra keletas nukrypimų ar apšiapimo požymių, bet ne tiek, kad erzintų. Labai patiko muzikinis fonas: rokas, rokas ir šiek tiek kitokio roko.



O va dabar liūdnoji dalis: alus. Iš pradžių pasiėmėm "Route 66" alaus už 4Lt, t.y. "Volfas Engelman" tik lokalizuotas. Neįpatingas alus. Bruoliui su Gintaru teko iš senos bačkos, tai net kraupokas. Antras buvo "raudonas" alus už 5Lt, t.y. "Volfas Engelman" su aštriu kečiupu: kraupokoka. Bet prisiminėm kaip taisėm "Švyturį" "Žvėryno smuklėj" ir linksmai pasijuokėm, o "raudoną" nesimėgaudami greit sukratėm į skrandžius. Trečias alus buvo "Heineken" už 7Lt: kaip butelyje, taip ir iš krano - šnipštas. Tiek ir to alaus.

Ir ties trečiu bokalu atkeliavo ir Vytukas. Gražus, kaip iš tetulės laidotuvių, mat nepersivilkęs, tai su paltu, juodais marškinukais kaip iš perwol reklamos, megztuku ir nučiustytais batukais. Parnešė keletą Lenkijos, čviekų ir lenkiškų čviekų aktualijų, bei "Kraliowskoje" alaus, už kurį didėliausiai dėkoju visų reidininkų vardu. Ir kadangi jau buvom keturiese, buvo metas imtis žaidimų: stalo futbolo ir stalo akmenslydžio. Prie stalo futbolo visai pasismaginome ir netgi surengėm mini čempionatą su gretimu staliuku (gavom į kaulus), o va stalo akmenslydis buvo visai žavus nukrypimas ir maloni egzotika, tikrai verta poros litų.



Taigi metas išvadoms: smagi vieta pasibūti centre. Pagerti nelabai, nes santykis su alumi nekažkoks. Aplinka nebloga; publika marga, bet neįkyri; muzika man patiko; yra žaidimų, jei nesiseka rasti bendros kalbos su sugėrovais - žodžiu visai patenkinamai. Bet iš galvos vis lentelės su užrašu "What would Elvis do?" vaizdas. Ir jei leisiu sau įsijausti į karaliaus vaidmenį, manau, kad jis šią vietą praleistų - skystoka...

2012 m. sausio 22 d., sekmadienis

Penkiolikta dalis. "Apuokas"



O taip, šįkart ėjom jaunystės link. Nes man visai pakeliui namo ir šiaip įdomu, kaip laikosi vietos, kur nebūta bemaž 5-tą metų ar ilgiau... Į "Apuoką".

O dabar tradiciškai: veikėjai tie patys keturi + Šurkus - mūsų su Gintaru bendratriūsis. Susirinkom gan punktualiai, net ankstokai, ir nuo Baltojo tilto patraukėm link Subačiaus gatvės. Ėjom, greit ir linksmai, nelyg keturi (na penki) miestiečiai kaiman nakvot.

Ir priėjom. Stumt duris - ir mes jau "Apuoko" bare. Galima sakyti, netgi uokse, nes dominuoja medis ir tamsios spalvos. Viskas panašiai kaip iš ne visai blaivių studentiškų prisiminimų. Tik viena bėda - stalai visi pajamti. Prie baro sėdintis vyriškis su natūralios odos striuke, ant kurios ištapytas apuokas, pasiūlė susijungti su prie vieno stalo sėdinčia kompanija. Šeimininko reik klausyt, tad prisėdom prie merginos, kuri vėliau paaiškėjo, kad yra Irena. Gavom meniu ir vos neapalpom: "Apuoko" tamsus - 3,5Lt už puslitrį! Taigi, aukštesnės klasės "Švyturys" tiek prekybcentryje kaštuoja. Nedvejodami pajamėm po bokalą.

Dar belaukiant pirmo alaus, prasidėjo Irkos tragedijos baro versija. Nuostabus talentas įsiterpti ir griauti bet kokį pokalbio trupinį, ypatingi gebėjimai priekabiauti prie nuosaikiai išlavintų džentelmenų ausų su savo ausinuku ir neaiškiomis dainomis, neaiškiems tikslams pasiekti. Bet laimei, atsilaisvino stalas ir mes galėjom paskelbti mikronepriklausomybę ir džiaugtis likusiu vakaru.



Atsisėdus atokiau, galėjome žvilgtelti atidžiau į meniu ir supratom, kad panelė infliacija čia dažnai nesilanko. Tiksliau, išvis nebvuo užsukusi per tuos keletą metų. Nuostabūs (iš atsiminimų) čenachai vis dar 9Lt. Alaus nedaug: neblogas tamsus ir pigus "Apuoko" po 3,5Lt, bei Švyturio "Baltijos" po 5Lt. Dar buvo Švyturio-Utenos grupės pasiūlymų, kuriuos ignoravome. Maisto daug ir tvirto, o kainos neviršyja 20Lt, bent jau nemačiau brangesnių patieklų. Pasiėmiau karštą sumuštinį su kiaulienos maltinuku už 6Lt ir tikrai nesigailėjau - sotu ir skanu. Įsibėgėję paėmėm "Baltijos", nes buvom apimti nostalgijos, o tais laikais mažosios daryklos baruose dar nesirodė ir "Baltijos" smūgis už kainą buvo tvirčiausias. Prie klampaus tamsaus alaus tiko ir ne ką šviesesnės istorijos iš šitos vietos. O jų būta...

Vakaras ėjo linksmai, kažkur kažkas uždainavo, Šurkaus vedini davėme atkirtį, bet jau buvo metas kūrenti pečių ir pasirūpinti namie tūnančiu triušiu, žodžiu, namo. Gavom sąskaitą ir buvome gerokai pamaloninti jos kuklumo.

Išvados paprastos: gera vieta patūnoti su bernais. Moteris vestis nerekomenduojama, nors įmanoma. Labai gerai, kad "Apuoke" užėjome po "Psichbario". "Apuokas" tobulesnė skylės versija: turi maisto, ginčytinai geresnį tualetą, geresnę alternatyvią publiką, mažiau erzinantį viešą priekabiautoją, tvirtesnį rokavą grojaraštį, subtilesnį ir tvarkingesnį požiūrį į klientą, bei alų už 3,5Lt. Už tą pigų tamsų alų pagarba ir meilė. Grįžti galima.


Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

P.S.: viešai atsiprašau Denio už mano nesureagavimą į SMS užklausimą - tikiuosi nepasikartos ;)

2012 m. sausio 15 d., sekmadienis

Keturiolikta dalis. Žvėryno smuklė



Ketvirtadienis kaip visada, bet šiek tiek kitoks. Vyrai tie patys keturi. Baltasis tiltas ir žiaukčioti verčiantis oras. Vėluojančių nebuvo - kolektyvinė atsakomybė nugalėjo. Reido objektas buvo aiškus, bet reikėjo atlikti dar vieną pareigą...

Aptarinėdami praeito barų reido priežastis ir pasekmės pajudėjom link Seimo. Taip šis ketvirtadienis laisvės gynėjų diena. Ir mes nusprendėm, kad turim pareigą paminėti tuos žmones kurie sudarė prielaidas mūsų laisvei. Po 40 minučių stovėjimo šlapdribos ir vėtros mišinyje permirkom striukes, bet buvo verta. Gaila, kad jaunų veidų ne tiek daug, bet ką padarysi. Taigi atlikę moralinę pareigą greituoju būdu skuodėm į žvėryną.


View Larger Map

Puskilometrio distancija buvo įveikta stebėtinai greitai ir jau atėjome į "Žvėryno smuklę". Greitai nėrėm gilyn ir pačiame gale radome staliuką keturiem prie radiatoriaus ir priešais teliką. Radiatorius buvo šiltas, kaip numirėlio subinė, tad striukės buvo paliktos savaiminiam džiuvimui ant pakabos. Telikas transliavo Kauno Žalgirio varžybas, kurios buvo labai įtemptos ir tikrai pagyvino vakarą.
Priėjo padavėja ir pradėjom statymus. Keturi tamsūs "Vilkmergės" alūs po 5lt, dvi cepelinų porcijos už talonus (lankstinukai suteikiantys nuolaidą, kuriuos radom ant stalo) po 10lt ir mano jau seniau įvertinti kepti sūrio kamuoliukai už [nepamenu kiek]lt.

Alus buvo nieblogas, nevertas šlovinimo, bet geriamas ir pakankamai skaniai. Po keliolikos minučių atbėgo maistas. Cepelinai buvo nemaži, bet ne patys skaniausi (Šnekutis ehem ehem), bet padažo buvo nepagailėta. Sūrio kamuoliukai man tikrai patiko. Kažkaip dar užsinorėjom keptos duonos. Kuri buvo labai šviesi, sūriuota ir riebaluota - ir tiesiog skrandį stabdančiai skani (skonis pasaka, tačiau Gintaras dar penktadienį jautė jos egzistavimą).



Aplinka keista. Nei kažkas autentiško, nei ne. Bet turi savotiško žavesio, kurio pakerėtas Vytukas negalėjo nepaimt "Švyturio". Gal čia tas šviestuvas-ventiliatorius ar disko rutulys, ar stovintis švytuoklinis laikrodis, gal visko kombinacija, bet "Švyturys" ten tinka. Atėjo tas nelemtas bokalas ir supratome, kodėl jo negeriam. Bet... suradom metodą kaip suteikti "Švtyriui" skonio: įsiberti druskos ir pipirų! Tie du paprasti papildai padrė "Švyturį" geriamą! Tikimės sulaukti amžinų liaupsių už šį atradimą iš visų prasto alaus įkaitų.

Vakaro eigoje dar pabandėme "Vilkmergės" šviesaus, kuris buvo prastesnis už tamsų, tad teko grįžti prie tamsaus. Žalgiris dramatiškai laimėjo. Artėjo vienuolika ir buvo metas atsiskaityti su malonia padavėja, vilktis šlapias striukes ir žergti namo.

Apibendrinimui. Supratau, kad šitos vietos nepažinojau. Esu buvęs porą kartų lauko kavinėje, kur sėdėti buvo ganėtinai malonu. Bet vidus nepatiko. Negaliu rekomenduoti "Žvėryno smuklės" žiemą. Neikit ten. Tikiuosi, kad surasim Žvėryne gerą vietą, kur bus verta nueiti ir žiemą, ir vasarą. Taika.

2012 m. sausio 6 d., penktadienis

Trylikta dalis. Biržų alaus rūsiai

Po stichinių negandų (gimšė, kalėdai, naujakas, naminių gyvūnų ligos) ir to pasekoje susidariusios priverstinės dviejų savaičių prastovos, reikėjo neatidėliotinai atstatyt natūralią gyvenimo pusiausvyrą ir pareidinti. Taikinys buvo aiškus ir jau kokį mėnesį masino mane savo raudona neonine iškaba "Biržų alaus rūsiai" (trumpinsim BAR). Beje ten buvau iš smalsumo trumpam įkišęs nosį, kai dar net alaus kranai nebuvo prisukti.

Rinkomės kaip visada. Mano ir Gintaro patrulis susitinka eskimo išvaizdos bruolį ant baltojo tilto ir laukiam Vytuko. Prakeiktas Vytukas vėlavo, o tuo metu mūsų liaunus kūnelius tvatyjo lietaus-sniego-vėjo mišinys. Bet ore tvyrojo pakili nuotaika, nes visi protu ir siela suvokė, kad vėl reidausime. Atėjo niekšas ir visi pajudėjom link vietos. Žingsniai buvo kokie 1,2 karto didesni nei paprastai, o kalbos daug, lyg būtumėm nesimatę metus. Pakeliui paliudyję automobilių avariją, priėjome Basanavičiaus ir Pylimo gatvių sankirtą, kur mus pasitiko BAR iškaba. Prastūmėm sunkias duris ir nėrėm žemyn.


View Larger Map

Viduje mus pasitiko naujų uosinių suolų kvapas ir su tamsaus Biržų alaus bokalu rankoje sėdintis, iš nežinia kur traukiniu atkeliavęs, Denis. Mes Didikų alaus jau buvom priragavę "Visų Šventųjų" bare, tad nusprendėm paimti šviesaus alaus, nes iš daugybės kranų prie alaus buvo pajungti tik trys: Didikų, šviesus lengvas ir šviesus Širvenos (visi Biržų alaus gamybos). Alūs visi neblogi ir kainuoja standartiškai po 5lt. Dar sugalvojom pasiimt užkandžių ir pasiteiravę meniu - jo negavom... Dar neatspausdintas. Na bet išsiaiškinom, kad turi rinkinį prie alaus (rūkyta kiaulės ausytė, dešrytė, kepta duonelė ir fermetnis sūrelis) už 15lt ir sėdom aptarinėt vietos ir reikalų. Viskas kaip ir būtų neblogai, bet kartais eklektiška pervij baltyskij kanal programa išmušdavo iš vėžių. Su mumis kontaktą aktyviai mezgė ir tikrai paslaugiai klausinėjo, bei siūlėsi visakeriopai pagelbėti baro šeimininkas. Aplinka tikrai tinkama alaus barui: šiurkštus plytų reljefas, sunkus medis ir maloni prietema - pats tas gurkšnoti alutį.

Reido viduryje įsidrąsinom ir perėjom visas patalpas: fantastika! Rūsiai su nišomis. Gal kiek šaltoka ir drėgna, bet aplinka užburianti. Na gal tualetas be užrakinimo mechanizmo ir neužburia, bet tai nurašysim, kaip pradžių pradžios fintą, ir tikėsimės, kad pasitaisys.

Šiek tiek nugąsdino, kai vienu metu iš kompakto paleido kažką panašaus į šranzą (būm būm tss tss). Kadangi susirinkom alaus pavartot, o ne amfetamino, tai mes mikliai sukėlėm pasipiktinimo bangą ir gražinom teliką su rusiškais paskrudintų mergaičių ir berniukų ansambliais.

Liaudies bare nebuvo daug, ir ta pati buvo iš pervij baltiskij kanal serijos. Ir tai gerokai disonavo su aludarystės akimirkų freskomis ant sienų. Šitam bare norisi rokerių ir metalistų, o ne šaltukų. Bet yra kaip yra...

Pabaigai su Gintaru įkalėm bjauraus skandinaviško šnapso porciją, kvėpavimo takų ligų profilaktikai, ir kvintetas nusprendė sumedžiot Yammi kebabo porciją ant Tauro kalno. Reidas truko tik šiek tiek ilgiau nei dvi valandas, bet pakako.

Ir štai ateina metas epilogui. Gal pradžių pradžia ar dar koks velnias, bet barui iš 10 balų duočiau 6 su pliusu. Potencialas fantastiškas: gražu, alus skanus ir šeimininkas svetingas. Prieš išeidami baro problemas aptarėm su juo pačiu ir supratom, kad jis tikrai nori, kad šitai vietai pasisektų. Tikėkimės, kad po poros mėnesių viskas sustos ten, kur reikia, ir bus kažkas panašaus į Alaus Namus, o ne kaip už 20m esantis My Bar su skaniu alumi. Labai linkim BAR sėkmės ir tikimės, kad po kiek laiko Vilniuj bus dar viena šauni vieta. O tuo metu turim laiko pasidairyt ;)

2011 m. gruodžio 20 d., antradienis

Dvylikta dalis. "Visų šventųjų" baras


Ketvirtadienis. Vyrai turi eiti kultivuot alkokultūros ir nechaltūrint. Su tokia nuožmia dvasia nusprendėm paimti bruoliui parekomenduotą barą "Visų Šventųjų", kaip nekeista įsikūrusį Visų Šventųjų gatvėje. Velnias žino, kur tai yra, bet tvirtai nusprendėm surasti tą vietą be jokių išmaniųjų telefonų GPS pagalbos, tik su išankstiniu žvilgtelėjimu į gūglės žemėlapį. Jolab, kad prie jau iki skausmo pažįstamo ketverto prisijungė tikras turistas Denis. Taigi, kvazikalibruotais vidiniais kompasais besivadovaudami nėrėm į senamiesčio labirintus ir netrukus šukavom Visų Šventųjų gatvę. Barą pastebėti tamsų vakarą tikrai nelengva, bet penkios poros akių sugebėjo išskirti emblemą ant durų ir užėjo...

Viduje į akis iš karto krenta masyvių svetainės baldų komplektas centre. Kadangi vieninteliai baro lankytojai, tiksliau lankytojos, buvo pora merginų prie baro, tai nusprendėm nesivaržyti ir užsėsti minkštuosius baldus, ant kurių galėtų susėsti bene dvigubai daugiau lėbautojų, nei buvo mūsų. Ant sienų kabo keli sakralinės-alkoholinės tematikos paveikslai, dundulio alaus svastika ir atributų, kuriuos vertinčiau, kaip nenupuoštas Halloween'o dekoracijas. Nors jei mąstysime, kad baras orientuotas į alternatyvių sunkiosios muzikos subkultūrų išpažinėjus, tai tie vorai, iš pėdkelnių šauniai sumeistruoti voratinkliai ir plastikinės kaukolės gali būti ir nuolatinė ekspozicija. Šalia mūsų fotelių buvo buržuikė, kuri dėja nesikūreno, o taip norėjosi šilumos, ech...

Na bet galima šilumos susiorganizuoti ir kitaip! Pasiėmėm Biržų alaus "Didikų" tamsaus alaus (5lt), dvigubą duonos su sūriu(10lt), ir sau žirnių su spirgais porciją (5lt). Besirinkdami alų užmezgėm neįpareigojantį kontaktą su ilgaplaukiu barmenu. Paragavom alaus ir vieningai linktelėjom, kad teisingas reikalas. Duonos porcija pasirodė mažoka (kaip dviguba), o žirniai - priešingai: sočiai mane užkimšo.

Pradėjo rinktis žmonės, kurie, kaip ir galima numanyti, buvo alternatyvesnės muzikos ir gyvenimo būdo šalininkai. Bet kaip visada, jie nerodė jokios agresijos ar antipatijos mūsų atžvilgiu ir mes sėkmingai gurkšnojome alų ir sapaliojome apie ūkį ir bites...

Atėjo metas antram bokalui, kuriam pasirinkome R.Čižo daryklos "Čižo" alų (5lt) ir užkandai vietinės gamybos bulvių traškučių (nepamenu kainos). Čižo alus gal ir autentiškas, bet nėra super skanus, gal net neskanus, o vat tie traškučiai, tai labai sėkminga alternatyva keptai duonai - per vakarą paėmėme dar kelias porcijas.

Supratome, kad alus sušilti nepadės, tad užmatę stalo futbolą ėmėmės aktyvios veiklos. Trijų partijų pakako išaiškinti mano su bruoliu pranašumą prieš Gintaro ir Vytuko komandą rezultatu 2:1. Tai didžiai praskaidrino (ir sušildė) mano vakarą ir galėjom mėgautis alaus. Paragavom butelinio ir dar kažkokio šviesaus, bet vakaro favoritas taip ir liko "Didikų" alus.

"Visų Šventųjų" barą galima palyginti su trečios kartos dyzeliniu VW Golf'u. Nei kažkuo labai skųstis, nei kažkuo labai girtis - tiesiog praktiškas reikalas. Ten (bare) alaus rūšių nėra labai daug, nors viena skani rūšis yra. Maistas neblogas, netgi pagirtinas (už tuos bulvių traškučius). Vieta nei labai graži, nei labai nutriušusi - nu kaip trečios kartos dyzelinis Golf'as su AC/DC lipduku ant galinio lango. Jeigu reikia vietos su draugais išgerti - prašom. Jei nori kažko daugiau - yra stalo futbolas. Gal kažkas smagaus vyksta, kai vyksta koncertai. O šiokią dieną tiesiog vieta su alaus čiaupu ir nieko labai daugiau.

2011 m. gruodžio 11 d., sekmadienis

Vienuolikta dalis. Kaimiško alaus baras "Šnekutis" (Šv.Stepono padalinys)


O laike, gyvate tu
Dar nelieski manęs akių
Ką sakai, pasakys ir mano tėvai ir žentai nesakys, patikėk
O laike, rupūže tu
Leisk mergytę pasukt dar ratu
Leisk sugrįžti namo takeliu
Mergužėlei grąžinti skolas


Ne ką lėčiau negu Suopio ir Rambyno dainoj pratekėjo laikas ir vėl ketvirtadienis. Vėl dilema, kur eiti? Šįkart visiem nemirksėdamas aiškinau, kad reikia eiti į "Būsi trečias", o omeny turėjau "Šnekutį". Bet mano šizofreniškos mintys buvo išgvildentos ir sutarėm susitikt prie "kiaušinio" (pavojingai arti "Gramutės"). Kol bruolis, Gintaras ir aš laukėm paskutiniojo elemento, susidėjom "dar reiktų nueiti" sąrašą ir suskaičiavom keturias neaplankytas vietas - neblogai! Bet visam tam iškilo rimtas pavojus...

Vytukas atėjo, ir, pralenkę "Gramutę" (žirnių ir alaus kompleksas už 4,5lt dar galioja, jei ką), bei dar vieną neatpažintą girdyklą, priėjome "Šnekutį". Pagarba Šv.Stepono gatvei už gebėjimą į 150m distanciją sudėti tris barus. Į "Šnekutį" tamsoje ne taip lengva ir patekti, bet įveikę dubliuotų durų užkardą atsidūrėme viduje ir, siurprizas siurprizas, nėra vietos... Na nėra viršuje, tad pasiūlė nusileisti į rūsio salę. Nusileidom, o ten kažkoks niūrus, šaltas ir drėgnas Betmeno urvas, kuriame be mūsų ir baisių stalų buvo dar tuščios plastikinės taros saugykla. Bet susitarimas neišeiti iš baro neparagavus bent vieno alaus yra nerašytuose įstatuose, tad numetėm striukes ir išsiskyrėme komandomis: aš su bruoliu įsitvirtinam ir saugom striukes ir kitą amuniciją, o Gintaras su Vytuku atakuoja barą. Šturmas pavyko su kaupu - laimėta ne tik vertingų išteklių, bet ir naujos pozicijos - turim stalą viršuje! Reiks dažniau paleist tuos komandosus į misijas.

Nespėtų nei degtukas sudegt, o mes jau linksmai balbatuojam per 1,5m nuo baro ir nuo išėjimo. Viršuje gyvenimas geresnis: šilčiau, sausiau,atmosfera jaukesnė. Vien ko vertos lininės staltiesės ant stalų - bent jau stengtasi ne vien tik pavadinimu priminti kaimą. Šiek tiek patriušimo yra bet ne tiek, kad erzintų. Primėtyta visokių šmutkių. Ypač dar-ne-visai-retro telikų. Na pasikeitusia aplinka džiaugėmės kaip iš lagerio pabėgę kaliniai ir atėjo metas kibti į gėrimus ir maistą.

Pirmas buvo pasitiektas (taip, atsiskaitoma ir mokama prie baro) alus iš vidurinio čiaupo, bijau klysti bet gali būti firminis "Jovarų Šnekutis". Skanus paprastas alus. Toks sotus skonis. O prie sotaus alaus reikia ir sotaus maisto, tad visi išsirinkom po patiekalą arčiausiai širdies ir gurkšnodami laukėm kada atneš. Žūtbūtinėje kovoje susirungė: cepelinai (mano), troškinys/čenachai (Vytuko), rūkyta kiaulės ausis su žirniais (Gintaro) bei tuščias bruolio kampas, nes šis jau buvo pavalgęs iš anksto. Vienbalsiai laimėjo mano du dideli cepelinai plūduriuojantys grietinės ir spirgų padaže. Nors ir kiti dalyviai nesiskundė savo pasirinkimu ir viskas buvo švariai sudorota.

Tada atėjo metas antrajam alui ir čia buvo pasirinkta žanro klasika: pasiimam su medum ir pažiūrim ar norėsis antro? Ir kaip visada - antro su medumi nesinorėjo. Bet jau pradėjom eiti avantiūrišku keliu ir trečias užėjimas buvo iš bonkės. Piniavos "Stačias" su tokia etikete, kad negali neimt. Atsargiai tryse išsidalinom litrą, nes bruolis nepageidavo, ir pradėjom ragaut. Dvylika laipsnių, tamsus ir labai išraiškingo ir tvirto skonio. Kažkur skaičiau, kad tamsiame aluje galima pajausti džiovintų vaisių skonį - tai šiame tikrai pajutau tą "razinką". Stipriai rekomenduojamas stiprus alus, ypač tiem, kurie nori nuosaikiau įkainotos alternatyvos panašiems belgų alums.



Džiovintos gėrybės tęsėsi ir su ketvirtu pasirinkimu. Ponoro "Kaimiškas" tamsus alus į mūsų gomurius atnešė saulėgrąžų skonį. Visai netikėta ir stebėtinai malonu. Po šio ant linksmumo dar maktelėjom "Linksmųjų vyrukų" po bokalą ir vienuoliktą užsidarinėjant "Šnekučiui" paskutinieji išsiskirstėm į skirtingas puses. Sklinda gandas, kad kai kas dar padarė mažą pratęsimą, bet aš ten nebuvau - alaus midaus negėriau, nieko nežinau...

Jei kas pamena, tai pradžioje užsiminiau apie grėsmę barų reidui. Taip, "Šnekutis" toookio gerumo. Turi alaus ir baro sielą. Turi virtuvę. Turi barmeną su kuriuo pabaigoje linksmai padiskutavome ir apsikeitėme žiniomis. Turi nuotaiką. Turi Betmeno rūsį, jeigu kas linkęs į tokius dalykus. Žodžiu viskas šį ketvirtadienį ten buvo gerai. Manau, kad palaikinsiu šitą vietą ir mano gyvenimo atrakcijos gali būti perkeltos ten. Bet ne barų reidas. Keliam inkarą ir dreifuojam į kitos savaitės barą. Nes tie trys mano blogo skaitytojai įpareigoja!

Priedai:
Maisto ir alaus kainos
Konkuruojančios firmos apžvalga apimanti ir užupio filialą, kurį, manau, reiks ir mum aplankyti.

2011 m. gruodžio 4 d., sekmadienis

Dešimta dalis. Alaus krautuvė ir baras "Alynas".


Dar vienas ketvirtadienis. Dar viena vieta. "Alynas" jinai vadinas ir mes ten nuėjom... Planavom iš ankščiau ir labai galvojom, kur nueit. Ir kažkaip pagalvojau apie "Alyną". Buvau ten jau kartą futbolo žiūrėt, kitą kartą tik nusipirkau alaus išsinešimui, tai nusprendžiau pasidalint ta vieta su draugais.

Kaip visada susirinko ištikimasis ketvertas. Pradėjom trise. Atėjom apsidairėm: vieta švari, iščiustyta ir ilga! Kaip koks vagonas restoranas: vienam krašte begalinio ilgio baras su kokia dvidešimt čiaupų, vidury susiaurėjimas, galuose staliukai kažkur dvidešimt-trisdešimt žmonių bendrai. Baro estetika nepaliovė žavėti visą vakarą: dvidešimt varinių čiaupų! Kaip Homeris pasakytų: mmmm, čiaupai... Taigi pasirinkom galinę nišą ir atsisėdom. Nusirengėm striukes ir sumetėm į kampą, nes kažkas pagailėjo pinigų pakabai. Bet nepagailėjo gero dizaino staliukams ir fototapetams su apyniais - gražu. Pradžioje kitus staliukus buvo apsėdę žmonės, kuriuos įvardinčiau kaip bankininkus. Vėliau juos pakeitė iščiustyti berniukai su dizainerių darbo akiniais.

Nors publika ir prabangi, bet kainos nesikandžioja. Visgi centre gerti alų už 4 litus, nėra labai blogai. Belaukdami Vytuko nusprendėm pabandyti firminio "Alyno" alaus. Tas alus, gali drąsiai kautis su Kalnapilio, Utenos ar Švyturio pasiūlymais dėl neišraiškingiausio alaus titulo ir turi visai neblogus šansus laimėti. Dar prigriebėm duonos traškučių už trajaką. Šalia dar gulėjo dešros, varškės sūriai ir rūkyta žuvis, bet kažkaip neviliojo. Žodžiu virtuvė neegzistuoja, bet kadangi kitoj gatvės pusėj yra kinų restoranas ir kebabinė, tad didelių problemų nekėlė ir pamainom, kad neprarastumėm staliuko, nubėgom pavalgyti ko nors šilto.

O grįžus pasirinkti ką nors įdomaus iš visai netrumpo alų sąrašo. Bet pagalbos tikėtis iš prie čiaupų stovinčios merginos neverta: pardavėja-barmenė nepasirodė labai kompetentinga, nes užmačius įdomų apelsinų spalvos kvietinį alų vieno kliento bokale ir man jo paprašius, pasitikslino:
- To, kur atrodo, kaip su dumbliais? - cing cing akutėm.
- Taip! - atsakau ir mintyse mąstau, kad alaus apibūdinimui galima rasti ir šaunesnių išsireiškimų.
Be to dar yra ir naglumo elementas, nes kai per klaidą išmušė tris litus, tai visai be jokio žaismingumo ar intonacijos liepė vieną dėti į arbatpinigių dėžutę. Įdėjau, bet buvo nesmagu. Na bet jeigu vidiniu žavesiu ir nespindi, tai bandoma kompensuoti išore (iškirptė tokia ehem).

Na bet ne į bobas paspoksot susirinkom, o baro pažiūrėt ir alaus paragaut. Tai tas kvietinis "su dumbliais" buvo skanus ir jokio padangos ataskonio (girdi, Švyturį?). Po to ėjo mano atradimas, vyno terminais, sausas alus "Sidabrinė puta". Tokį alų norisi kuo nors užgerti, nes regisi, kad burnoje būtų sausas keksas, o ne skystis. Bet irgi labai įdomus ir geras alus.

Taigi po kelių bokalų ir karštų pokalbių valandų susivyniojom meškeres ir patraukėm namo. Kaip "Alynas"? Blogai. Kaip alaus krautuvė brangi: už pusantro litro alaus - penkiolika litų. Kaip baras per sterilus - nejauku ten. Nors gražu (čiaupai, mmm). Nors alus skanus ir nematytas kitur. Bet nesava vieta. Norisi lėkt iš ten kaip Maugliui pavasary... ir rast ką nors geresnio. Beje, iš ryto akys blizgėjo ir galva buvo pasunkėjusi - prie barų reido organizmas visgi dar nepriprato... Nieko - teks priprast!