2011 m. lapkričio 26 d., šeštadienis

Devinta dalis. Bravoras "Prie katedros."


Šį kartą norėjosi kažko aukštesnio lygio. Be abejo smagu trankytis po keistus, daugiau ar mažiau jaukius (ar išvis nejaukius) barus, stebėti jų publiką, stebėti save, bet kartais norisi iš anksto garantuoto rezultato. Taigi jau prieš keletą dienų pradėtos paieškos, konsultacijos su trečiaisiais asmenimis, bet tai aiškaus kandidato nedavė ir vieta buvo surasta ganėtinai netikėtu būdu: Balsas.lt laikraščio straipsnis, kuriame kažkoks džiazo akordeonistas susižavėjo "Prie katedros" alumi. Organizacinis komitetas, po neilgų diskusijų, nusprendė jamti šitą vietą. O ar buvo kitas pasirinkimas, kai jie patys verda alų?.. Aišku buvo, bet jie kitiem ketvirtadieniams, o šįkart "Prie katedros".

Į reido objektą šlepsėjome jau penkiese - prie standartinio ketverto, didžiulėmis valios pastangomis, prisidėjo Tomis. Nuo baltojo tilto gan greit nuėjome iki tos vietos, o beeinant Vytukas apšvietinėjo apie tos vietos metamorfozes, mat jis ten lankėsi dar tais laikais, kai ten buvo "Avilys". Ir atsiliepimai buvo gan neblogi, nors ten jau nebuvo keletą metų. Aš irgi kažką apie "Avilį" buvau girdėjęs, bet nieko konkretaus.

Ir štai prieiname iškabą, kuri skelbia, kad vieta įkurta 2001 metais - na jei nekreipsime dėmesio į rebrandinimus, tai turbūt tiesa. Pro stiklines duris matyti švytinčios alaus brandinimo talpos ir nuotaika iškart pagerėjo. Laikydamiesi fantastinio dizaino turėklų leidžiamės žemyn ir prieš akis išdygsta baltom staltiesėm ir įrankiais padengtas apie 30 vietų stalas, o mintyse pasileidžia tempiamos magnetafono kasetės garsas: čia vopše ne baras! Na bet šviesus ir tvarkingas bravoras, tai susitaikom ir einam ieškot nuošalesnio kampučio. O vat ne taip ir paprasta mūsų kvintetui surasti, nes žmonių daugoka. Na bet stalą gavom, prisistūmėm dar vieną kėdę ir sutūpėm.

Pirmas numeris jau buvo rastas iš anksto svetainėje - grogas! Prie jo dar paėmėm keptos duonos su česnaku. Po dešimt minučių ant mūsų stalo jau garavo grogas ir kvepėjo duona. Buvo baisu "užlipti ant grėblio" su karštu saldytu alumi, bet buvo tikrai skanus gėrimėlis, nors reikia pripažinti, kad jis cvangtelėjo galvon ir nublizgino akutes. Duona irgi nusipelno pagyrimo - šviežia ir traški.

Po to sekė antras raundas. Po intensyvių mėginimų pagauti padavėją (Vytukas sakė, kad mes nerimtai atrodom) sėdint bene bravoro vidury, pagaliau pavyko Gintaras su Vytuku ekonomindami paėmė litrinius šviesaus, aš su Tomiu - trintos bulvienės su šonine, o bruolis - pauzę. Visi mėgavomės savo pasirinkimais plius kontinentinės ledo ritulio lygos varžybomis, kur mūsų džiaugsmui rygiečiai nukošė maskolius, jų pačių aikštėj.Po sriubos pasiėmiau tamsaus alaus. Visi paragavom tiek šviesaus, tiek tamsaus ir teko konstatuoti faktą, kad labai lengvai geriamas alus. Gal dėl to, kad visiškai nesijaučia rūgštumo. Kiti spekuliavo, kad lengvas bebūsiąs, nors už kelių metrų iš vadybininkėlių stalo pasigirdusi Ryčio Cicino daina "Meilės laivas" turėjo tai paneigti. Arba pasufleruoti, kad jie alų dar kažkuo "pagardina"...

Prasidėjo buitinių problemų sprendimas, po to kašė tarp turkų (su Songaila) ir lenkų (su Pačėsu), kurios pamatėm kelias paskutines minutes ir pratęsimą - buvo gražu, tik labai sunku sirgt už kuriuos nors. Ir atėjo metas finalui. Vytukas čiešino paimt alaus kokteilių: penki vyrai - penki kokteiliai, tačiau kadangi niekas nenorėjo imt "Tamsiosios rožės" kokteilio, tai tik aš nepabūgau ir paėmiau alaus mojito. D-Light mėgėjams tikrai turėtų patikti toks reikalas. Man nelabai patiko, nors vidurių nesusuko, tai galima užskaityti, beje, dabar žinau, kad nei paprastas, nei alaus mojito manęs neveža.

Išėjom iš bravoro palikę 160lt sąskaitą penkiems žmonėms. Daug ar mažai - spręsti kiekvienam pagal asmenines pažiūras ir įsitikinimus, turint omeny, kad 300m nuo katedros - labiau centro ir nerasi. Tikrai gera vieta tempti užsieniečius ir girdyti vietiniu alumi, bei maitinti neblogais valgiais. Reikia pažymėti, kad užsieniečių tikrai praėjo nemažai, nors ir nesezonas. Gera vieta ir jei reikia reprezentacijai, juolab labai suderinama su senamiesčio rodymu kitų miestų gyventojams. Gal šiek tiek kliuvo lėtokas aptarnavimas, bet buvo tik dvi merginos, kurias dar filosofiniais patikslinimais klaidino Tomis. Bet jei ir kliuvo, tai ne tiek, kad sugriautų geros vietos įspūdį.

Buvo visai gera nuotaika, tad afterparčiui dar paėmėm Hesburgerio sūrainį. O tada galutinai išsiskirstėm namo, kad po savaitės sugrėžtumėm ir vėl būtų, ką parašyt.

P.S.: Rytas buvo nenusakomai lengvas ir šviesus, tad yra trys prielaidos: (1)"Prie katedros" alus yra lengvas ir geras; (2)sūrainis veikia kaip antipagirinas; (3) organizmas visiškai priprato prie ketvirtadieninio baro reido idėjos. Su pirma sunkiau, bet antrą ir trečią būtinai reiks išbandyti ateityje ;)

2011 m. lapkričio 20 d., sekmadienis

Aštunta dalis. "Psichbaris" ("Vingrių 17" oficialiai).


Ketvirtadienis tikėtai vėl atėjo ir mes, pamiršę darbus, ėmėm atlikinėti dar vieną reidą. Ant baltojo tilto pasveikinom bruolį su pasenėjimu, padovanojom kojinių ir gvazdiką, ir pradėjom eit. Nors buvo aktualūs Lietuvos Banko veiksmai "Snoro" nacionalizavimo klausimu, bet sutartinai klausėme Gintaro instruktažo apie "skylę", skustagalvišką agresyvią publiką ir kaip nereik per daug įsijausti ar kažko tikėtis. Bet buvom ryžtingi, nes Psichbaris buvo kažkokia legendinė peklos imitacija su alaus čiaupu ir keistomis istorijomis. Bruolį paveikė instrukcija ir jau buvo nutaręs, kad mūsų dovanotas gvazdikas kelia pavojų jo gyvybei. Čia pagelbėjo Vytukas perėmęs gvazdiko nešėjo funkciją ir su tuo susijusią riziką.

Taigi priėjom vietą ir pravėrėm raudonas duris, kurios varstomos jau kokį trisdešimt metų ir matė daug girtų rankų. Vidus užėmė kvapą. Tokio antiinterjero dar nebuvau matęs. Sienos kaip išteptos šūdais ir nulakuotos, kad blizgėtų ir nieko daugiau. Pora ragų. Lyg ir židinys. Paveikslų eilė virš baro lubose. Kasetnikas-juostnikas ir pavargęs telikas. Apibrūžinti suolai (mano vietoj buvo užrašas "Juden raus!"). Skaldytų mėšlo spalvos akmenų grindys. Na bet mes išspaudėm paskutines interjero ašaras ir savo stalą papuošėm blizgančiu maišeliu ir jame įmerktu gvazdiku. Maišelis netikėtai atsiskleidė, kaip nepamainoma estetikos kruopelytė ir Psichbario pažiba. Friulė!

Už baro stovėjo mergina ir vaikinas. Tokie neaiškūs. Mergina su Jadzės akcentu/tonacija ir šiaip neaiškus pacaniokas. Skambėjo 2000 metų Liquido hitai, dar Cojus... Ir kai jau apsižiūrėjom "apšaudymo ir atsitraukimo kampus", bei pradėjom siurbčioti "linksmųjų vyrukų" alų (5lt), pradėjo maskatuotis neaiškus tipas. Iš pradžių bandė išgaut cigaretę, ir kai visi pasakėm, kad nerūkom - pradėjo kvost asmeniškai kiekvieną. Toliau gurkšnojant alų, tipas bandė mus prigaut: paprašė uždegt žvakę. Jau pikčiau atsakėm, kad neturim. Po kažkiek laiko iš nežinia kur tipas susišaudė cizą ir... užsirūkė! Taip viduj... Po to dar labai norėjo, kad su juo pašoktumėm. Nu ir vėl neigiami atsakymai iš mūsų pusės. Norėjo prisėst ir šiaip labai "draugavo", bet mes jį siuntėm toli ir giliai. Vęliau tipas kažkur pradingo ir, dėkui entropijai, negrįžo.

Pradėjo rinktis žmonės. Ir tai pykdė brolį, mat uždaryti duris ten netaktas, o bruolis jautriai reaguoja į jį košiančius skersvėjus. Žmonės neformalūs. Na kur gi formalai pradės rūkyti žolę ir žaist šachmatais, tik Psichbary, tik Psichbary. Po tokių potyrių, nusprendėm varyt gazas-dugnas ir paimt maisto iš kebabinės, kuri yra kaip baro papildinys. Begriaužiant kopūstieną, Vytukas išreiškė susirūpinimą mano zuikio gyvenimo kokybe, bet griaužėm toliau užsigerdami tikrai skaniu, nors kaip vietai su antiinterjeru brangoku alumi.

Nustojom stebėtis aplinka. Alus ne pirmą kartą naudojamuose vienkartiniuose bokaluose - tai žinoma. Vyras su baltu chalatu ir šlepetėm, norintis pareguliuot muziką bei dar kažko - normalu. Tualete neegzistuojantis kabliukas - nieko tokio. Lojantis pankų šuo - gal jam smagu? Viena Kino daina ant repeat'o skambanti ketvirtą kartą - o kodėl gi ne... Rūkantis ir aktyviai pagal Naujųjų Lietuvių dainą apie britvas tūsinantis barmenas - achujena (cituoju dainą). Ten tartum cirko arena, kur klounai yra jame esantys žmonės, o numeris neprasideda ir nesibaigia. Kaip kitaip pavadinti merginos atsakymą į lokalizacijos vietą:
-Taigi šūdbaryje!

Taip prabėgo kelios valandos. Kažkur anapus su bokalu rankoje. Už, ant, ir vietoj ribos. Vieta, kurioje eini arba išreikšt savo depresiją arba dasimušt. Nebloga vieta. Bet ir negera. Gal išvis nevieta. Visiem kartais reikia papsichuoti. Po to atsistoti ir išeiti. Kitam kartui imsim prašmatnesnę vietą. Labiau pritaikytą savo gyvenimu besidžiaugiantiems žmonėms. O ties Psichbariu pliusiukas ir į atsiminimų lentyną. Kas žino, kada dar teks susitikt?..

P.S.: pentktos dalies "My Bar" jau nebedega šviesos - gal bus kas nors gražaus?..

2011 m. lapkričio 11 d., penktadienis

Septinta dalis. “Šimo baras”.


Kaip ir priklauso: ketvirtadienis – barų reidas. Niekas nenori pertraukt serijos, tad visi pareigingai prisistato sutartoj vietoj sutartu laiku. Po praeito baro, kuris man nelipo, reido nusprendėm su Gintaru duoti progą Vytukui pasitaisyt. Davė į vieną žandą – atsuk kitą. Atsukau, tiksliau, atsukom ir standartiškai, keturiese, leidomės 19-u trūlu į Pašilaičius, į “Šimo“ barą. Dar darbo pietų metu perskaičiau kolegų internautų nekokius atsiliepimus apie tą vietą ir, kaip tikras lietuvis, jau išsivaizdavau epinį Vytuko nuopuolį...

Po normalios komunikabilios kelionės atvažiavom. Išlipom „Žemynos“ stotelėj, perėjom gatvę ir pakampinėj vietoj, kur nežinia kur, stūkso „Bernard“ iškaba ir neiškalbingos durys. Užeinam, ant lentos kreida užrašytos trys alaus rūšys po 6lt, patalpa nedidelė, prikabinėta niekučių, dega buržuikė ir didelis LCD telikas kampe, pora kompanijų apie kažką šneka tarpusavy. Pasiimam nuošaliausią staliuką ir einam prie baro užsisakinėt:
-Laba diena – kokį parekomenduosit? – pateikiam barmenei užklausą.
-Ten lentoj nesąmonės parašyta – be skrupulų atsako – yra tik viena rūšis, „Kozel“.
Vidinė pikdžiuga net sucypė iš pasitenkinimo. Tada, pasimokę iš klaidų, nusprendėm pasiimt maisto, kad nebūtų netikėtų efektų:
-O ką iš maisto turit?
- Yra keptos duonos, vištų sparnelių ir žirnių... Nors čia rezervavosi, tai žirnių neduosiu!

Jau nediskretiškai pradėjom su Gintaru kikent. Vieta, kur reikia, rezervuotis žirnių porciją... Bekikendami nusprendėm vieno bokalo laikotarpiui atidėti maisto klausimą, ir pasiklausyt bruolio pasakojimų apie kelionę į Vieną. Alus buvo nuostabus ir negalėjau nesutik su baro prirodytojo mintimi, kad geriau vienas geriamas, negu trys negeriami. Beje maisto klausimas,po keptos duonos porcijos nerimtumo, pakankamai lengvai išsisprendė už kampo esančios picerijos naudai. Barmenė nesupyko ir leido atsinešti picą į barą. Nesupyko ir ant vyrų, kurie prie baro gėrė tamsų alų iš bambalio. Ir ant to, kur su stikliniais buteliais atėjo. Visi ten buvo stebėtinai nepikti, išskyrus mane. Gal koks etiudas į pusamžio krizę (pavadinkim ketvirčio krize) ar koks velnias (ilgom ausim) ir visai atvirai įsivėliau į minčių konfliktą su Vytuku. Atėjo daugiau vyrų ir prasidėjo kašė... Prasidėjo sinchroniniai atodūsiai ir slaviškos/totoriškos kilmės keiksmai – kaip ir priklauso tokiam renginiui, kai žaidžia „Žalgiris“.

Kašė baigės, o aš dar nerimau. Tada atsistojau eit į tualetą ir žiūrėdamas į Lenono „Imagine“ dainos plakatą ir žodžius staiga patyriau katarsį (man regis į pabaigą visi jį patyrė). Viskas su „Šimo“ baru yra gerai, blogai gali būt tik su lankytoju. Stovėjau ir buržuikės šiluma nušvietė protą ir davė suvokt, kad esu tikram Pub‘e. Ne pagal savo iškabą, bet pagal sielą. Ta vieta neskirta prašalaičiui „ieškančiam sliekų“, tai bendruomenės žaibolaidis, kur vyrai ateina pabūt vyrais (be barmenės per vakarą nepasirodė nei viena moteris!). Kur, jei ateini bent kartą per savaitę, sutiksi bent vieną pažįstamą ir galėsi pasišnekėt. Tai padori ir netgi solidi vieta, nes joks mėlynanosis rašalo gėrėjas ar forsovas jaunuolis neleis sau šešių litų už bokalą. Po šimts pypkių, tokios savos vietos aš norėjau nuo dvyliktos klasės baigimo. Ir jei būčiau tokią vietą atradęs, turbūt jokių barų reidų net nebūtų buvę... Bet smagu, kad jie yra. Visiems to pašilų galo gyventojams „Šimo“ barą rimtai rekomenduoju – jis stipriai kitoks, nei centre esantys vienetai – jis su dvasia! Išėjau pakilus ir apsidžiaugiau, kad leidom Vytukui parinkt barą. Antrą žandą atsukt tikrai verta, nes gali labai maloniai pakasyt paausį. Būtent tokioms vietoms atrasti ir skirtas barų reidas. Jei būsit kada ten – užsukit. O kiekvienai kaiminystei labai linkiu turėti tokią vietą. Reidą užskaitau su kaupu ir dėkoju Vytukui už tokį drąsų pasirinkimą!

2011 m. lapkričio 6 d., sekmadienis

Bonus track. "Leningrad" koncertas Forum Palace "GALAXY" klube.


Pasistengsiu trumpai, nes straipsnis nelabai priklauso šitam blogu - nors kažkiek pakeliui.

Pradžia.Labai ilgai laukta grupė iš Sant Peterburgo pagaliau nepasididžiavo ir aplankė ne tik baltijos megapolius, kaip antai Taliną, Rygą, Ogrę, bet ir Vilnių. Aplinka ganėtinai stipriai linkusi į tokio pobūdžio muziką, kai kurie net rusų kalbą per jų dainas išmoko (nors kaip metodinė priemonė nerekomenduotina), tad jau gan anksti buvo nupirkti bilietai ir laukta. Susirinkti turėjo didesnė dalis mano bernvakario dalyvių - gero vakaro ženklas.

Vieta. Prima pažintis su forumų rūmais. Iš išorės tvarkinga ir gražu. Bet jau pridavus striukes į rūbinę prasidėjo kabliukai: trijų skirtingų stilių drabužinės žetonai? Net Utenos kultūrnamis sugeba geriau ir solidžiau... Bet kas tas žetonas, kai įvykis laukia. Na įvykis ne laukia, o mes jo laukiam, nes kaip ir šou verslo standartas reikalauja: bilieto koncerto pradžia su tikrąja prasilenkia daugiau nei pusvalandžiu. Bet turim galimybę susipažint su aplinka, kuri tokia patriušusi, bet paslėpta po blankia šviesa dar negąsdina. Prieinam prie baro. Patys lėčiausia, chamiškiausia ir, kaip Vytukas atkreipė dėmesį, padelkinius Calvin Klein laikrodžius nešiojanti atlepausių gauja. Alus buvo Švyturys 0,5l (žinau, žinau...), Tuborgas 0,33l po 7lt ir Corona 0,33l už 10lt. Švyturys greit buvo nušluotas ir prasidėjo staigus publikos ginklavimas mažais žaliais buteliukas, kas tikrai kėlė nerimą...

Publika. Publika, publika, publika... Nuo seimo nario iki vyruko su "gaublio" šukuosena ir "Zenit" šalikėliu, ir viskas kas gali tilpt tūkstantyje žmonių tarp jų. Beje noriu apgint savo nuomonę, kad stiklo tara negali būti toleruojama tokiuose renginiuose. Nes tiek aš gavau filosofinį pasakymą "nepatinka - išeik!"(linkėjimai kompanijai iš Pabradės) bandydamas nebūti pargriautas ir apginti savo už 100lt įsigytą vietą koncerte. Draugas Alfa irgi sudalyvavo modernaus šokio incidente su bidla šokėju "matuojančiu" kumštį akių lygyje ir šokėjo kolega, bandančiu sumažinti ekspresiją. Bet nieko rimto neįvyko. Džiaugsmas, kad nebuvo antrų pusių, nes tada koncertas galėjo būti visai nemalonus.

Garsas. Pradžioj buvo vidutiniškas, nes stovėjom prie garsistų. Vėliau artėjom prie scenos ir tik prastėjo. Bet tenka daryt kompromisus, jei nori būt arčiau dūdų sekcijos, Šniuro prakaito purslų ar Julijos subtilios suknelės. Na tiesiog "GALAXY" yra akustinė rektalinė anga arba kažkas nemoka savo darbo.

Pabaigai desertas - "Leningrad". Nesvarbu kaip stengėsi organizatoriai, jiem nepavyko ir "Leningrad" buvo nuostabūs. Visas tas SKA reikalas pagavo, įsiurbė ir pabaigus liko paprasta mintis, kaip vaiko po mažo torto gabalėlio: "o galima daaar?..". Tas penkioliktukas ant scenos toks susigrojęs, sulipdytas ir turintys savo vietą garse, vaizde ir jausme (na gal išskyrus maršinio būgno mušėją), kad vidus klykia iš džiaugsmo juos matant. Verta, teisinga ir išganinga išleisti tuos menkus pinigus už tą didį potyrį.

Apibendrinimas. Jei paklausi ar patiko koncertas, tai atsakymas kategoriškas: "NE!". Jei paklausi ar patiko "Leningrad" - "Taip, taip ir dar kartą taip!". Su "GALAXY" klubu ir UAB "Show gates" (koncerto organizatoriumi), nenoriu daugiau turėti bendrų reikalų. O su grupe "Leningrad" labai noriu - daugiau ir dažniau.

P.S.: Matyt, trumpai nepavyko - atsiprašau;)

Šešta dalis. Pub'as "R&B"


Tai štai šniokšt ketvirtadienis, baro reidas ir... nusiplovėm rankas. Organizacinis komitetas (ašei ir Gintaras), nusprendė atiduot baro parinkimo teisę Vytukui. Ir pajudėjo.

Vytukas jau seniai kliedėjo apie "tilto" barą. Girdėjom ir alaus rūšių gausybes, ir grupės "Spički" koncertų legendas ir kaip bus gerai... Tai einam, ir Tilto g. 13 pasidaro ne "tilto" baras, o išgėryklos asmenybės susidvejinimas: padoriu laiku - pub'as "R&B"(roast and beer, žinok), nepadoriu - naktinis klubas "13" (kad ir ką bereikštų), tad jei klausi kur buvom - gali susilaukt nevienodų liudijimų.

Prieš įeinant pamatėm lentą su ne itin maloniomis kainomis - 8lt bokalas. Na bet kaip parodė mūsų diskusija, mes ir ėjom link terra incognita - ten, kur neitum ir nepažintum. Ateinam, apsėdam ir užsisakom. Mudva su Vytuku Leffe po 10lt, bruolis Tucker po 8lt, Gintaras prisijungė vėliau. Leffe, subjektyviai, yra pergalingiausias "R&B" alus. Tucker'is tai kaip mano vitamino C rytinė dozė su 5% alkoholio. Geriam, tema prie alaus: žydai, lietuvių balsas UNESCO dėl Palestinos, ir *nix operacinės sistemos. Aplink regbio uniformų aplinka ir TV ekranai. Aukščiausio balo nusipelno muzikinis fonas: Police, Cindy Lauper, Genesis, mergina iš Vytuko iPod'o ir kitka, netrukdančio, netgi, skatinančio niuniuojant gurkšnot. Pasipaino ir netrumpas trumpo blogo aptarimas.

Baro parinkėjas mus tikino, kad mes galim sau leist prabangesnes vietas. Bet viena mintis nedavė ramybės: ar galim imt "R&B" bokalą už "snarglinės" du-tris bokalus? Atsakymas: galim, bet nenorim. Nenorim ir dukart prašyt stiklinės vandens bruoliui. Nenorim ir kad Budweiser tamsus pataptų Grimbergen tamsiu. Bet tenka...

Gera vieta nelietuviui, tad padariau trumpą interviu su vyriausiai ir ateiviškiausiai atrodančiu baro lankytoju (kiti atrodo: tik atėjo pasipuikuot prieš panas ir draugus, kad gali čia pabuvot). Pradedu pokalbį:
- Sveiki, galiu paklausinėt, nes rašau blogą?
- A taip, - po kelių "sorry" ir patikslinimų atsako jis.
- Iš kur būsit? - aš.
- Iš Airijos.
- Gal galit pasakyt, kodėl čia atvykot?
- Į Eltono Johno koncertą, - atsako akiniuotas viršpenkiasdešimtmetis.
- Ir kodėl jūs pasirinkot šitą vietą?, - neatstoju.
- A taip... tiesiog... - kažkaip nuviliančiai atsako ir palieka neaiškumą many.

Dar išsiaiškinam, kur yra KGB muziejus ir, padėkojęs, nueinu. Bet pagalvoju, kaip tokios vietos laikos: iš "tiesiog" užsieniečių iš netoliese esančio viešbučio, ir "auksinių" berniukų ir mergaičių taškymosi? Gal dar kokį įnašą padaro žiopliai, kaip mes, bet ne kaži ką. Matyt "auksinis" jaunimėlis juos remia labiausiai.

Vakaras pasiekia apogėjų: po trumpų ir nevienareikšmiškų aptarimų su reidininkais, iššoka kolos su brendžiu kokteiliai (tikrai neblogi) ir pabaiga. Einam namo. Kompanionai prižadėjo pasiųst man savo trumpus komentarus. Jie dar bus, o mano komentaras paprastas: nešvaistyk pinigų - gali rast geriau, kur kompanija bus tokia pati gera, o piniginės ir suvalkiečio geno nepjaus kainos. Tiek su "R&B" baru ar "13" naktiniu klubu, regis, užraukta. Įdomus egzempliorius, bet tikiu, kad bus tikrai geriau. Ieškom...

2011 m. spalio 27 d., ketvirtadienis

Penkta dalis. Baras „My Bar“

Šį reidą sunkoka vadinti reidu. Labiau elegantišku pasisėdėjimu su refleksijos elementais. Kad tą suprastum, reikia priešistorės. O ji paprasta: ketvirta dalis („ojoj“) + skiepai nuo gripo ir reakcija į juos (pirmadienis, antradienis ir trečiadienis netoli lovos). Nors ir nelengva buvo nuspręsti, tačiau serijos gadinti nevalia ir sunkiai pasirįžtam su Gintaru daryti reidą. „My Bar“ atrodė kandidatas, nežadantis revoliucijų – to ir reikia. Susiskambinam ir susinchronizuojam kvartetą.

Beveik aštuonios, kai pasigaunu bruolį ties Trakų stotele ir žengiam į ant sankryžos kampo stūksantį pastatą, raudonai nušviestais langais. Vos žengus porą žingsnių, į nosį smogia kvapo gūsis: vanilka! Bruolis susiraukia, prisiminęs vaikystėje tėčio mėgtą vanilinį „Wunderbaum“ automobilio dezodoranto kvapą – trauma yra trauma. Susikaupiam, giliai abejodami, laukiam kitų. Kaip naktinę plaštakę apie langus besisukinėjantį,prigaunam Vytuką. Netrukus truputį vėluodamas, kaip ir pridera arčiausiai gyvenančiam, apsireiškia ir Gintaras.

Prie baro padėti meniu. Alaus buvo vieno, ir tas užbrauktas tušinuku, likę tik Švyturio. Konstatuojam faktą, kad reiks imt kokteilį. Studijuojam meniu. Aš užsikabinu už „Long Island‘o“ (22 Lt), o Vytukas, paėmęs barmeno rekomendaciją, pakabina likusius ant „Spring Break‘o“ (berods 14 Lt). Barmenas paprašo vieno meniu ir žiūrėdamas į ingredientų sąrašą gamina kokteilius – nu jo... Pasirodo, neprašoviau: mano buvo visai skanus ir ilgai grojantis, o vyrai, vos pabaigę saviškius, ėmė gerkles plauti Švyturiu (6 Lt) – būna ir taip.

Sėdim, šnekam apie „Prisma“ tinklo strategiją ir brutalios jėgos prasmę. Šnekasi gerai, o sėdisi dar geriau – nesvietiškai patogios space age kėdės ir nuostabus Pylimo–Trakų–Basanavičiaus gatvių sankirtos vaizdas su troleibusų „skrynseiveriu“. Vytukas išdavė, kad jam ir raudonas apšvietimas visai imponuoja. Muzika truputį erzino, nors išjungė rusiškus beat‘us, bet nekokybiška importinė šokių muzika neveža – nu nesuprantam mes kokteilių kultūros, nesuprantam... Dėl to visi sutaria. Ir sutaria, kad vieta auksinė pub‘ui! Toli ieškot nereikia – priešais kompanija irgi Švyturį geria, o jei alaus turėtų?!

Viršus elitinis – kompanijoms iki keturių, rūsyje gali reziduoti ir didesni tuntai, bet nežinau, ar norėčiau grįžti. Panašu, kad barą sūneliui nupirko novalitovcas ir davė biznį daryt. Nu, ir darys, kol uždarys. Žmonės šneka, kad ten užkeikta vieta: dveji metai – trys skirtingos „institucijos“ atsidarė-užsidarė. Šiek tiek gaila, betgi dar liko daug gerų vietų, o su gera kompanija kitokių ir nebūna. Kitam ketvirtadieniui bandysim ką gražaus iškast. O atsisveikinimui po Švyturio ir ne mano tu – „My Bar“!

P.S.: iliustracijos nebus - patys paguglinkit "My Bar"...

2011 m. spalio 22 d., šeštadienis

Ketvirta dalis. Sunkiosios muzikos klubas "Metro".


Dar vienas, baro reidas. Šįkart raktinis žodis yra "ojoj". Visom prasmėm. Kodėl? Prašome skaityti apačioj.

Taigi mūsų pajėgos vis gausėja ir prie supertrijulės prisijungė Vytukas. Pusė septynių, baltasis tiltas. Susirenkam ir netikėta dilema: turim du barus kandidatus. Pasirenkam artimesnį ir ešalonas be bėgių pajuda Tauro kalno link. Kalba liejasi be problemų, matyt ekipažo atšviežinimas suveikė. Su Rokio "Gonna fly now" melodija mintyse užkopiam iki profsajungų rūmų. Šiek tiek pridusę prieinam sunkiosios muzikos klubą, kurio pavadinimui iššifruoti prireikia minutės. "Metro" - pagaliau suvokiu nesvietiškai komplikuotą šriftą.

Užeinam ir sukrentam į dermantininės odos krėslus. Po to greit atsistojam ir pajudam prie baro, kur arbatėlę gurkšnoja auskarota mergina. Išsiaiškinam, kad eilinį kartą meniu pralenkia realybę - "Baltijos" nėra. Imam "Vilkmergės" tamsų. 4,5lt už vienetą, tad nusprendžiam, kad bus keturi raundai po keturis. Bepildama barmenė išduoda, kad šiandien karaokės vakaras - "ojoj".

Apsidairom aplink. Gražu tvarkinga, matyt, sunkiųjų subkultūrų tik išorė atšiauri. Tamsūs tonai, nedaug apšvietimo, metalo grupių plakatai ir vinilai puikiai susilieja su roko-sunkaus roko-pusmetalio muzika. Mano ir Vytuko minties raida sutampa ir išreiškiam įtarimą, kad baras perdarytas iš kiniečių-japonų restorano, nes jau baisiai daug rytietiškų elementų.

Sėdim bene vieni, dar kita kompanija žaidžia biliardą atskiram kambarėly. Pradeda rinktis publika: tamsi, odinė ir ilgaplaukė. Vakaro siurprizas - tie patys vaikinukai iš LEU, kuriuos sutikom praeitą kartą "Tauringy". Pats sau atsiprašau "Tauringio"už mintį, kad ten draugų nesutiksi.

Prasideda karaokė. LEU vyrai traukia dainą. Pričiešinu Gintarą užtraukt dainą. Laužosi, bet užsakom "Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj" ir kelio atgal nėra: suriaumojam! "Ojoj": galvoje turbūt skamba geriau, negu išorėj. Karaokistų ratas sukasi tarp maždaug keturių kolektyvų/atlikėjų. Mes be daininkų atliekam ir GoGo šokėjų rolę - "ojoj". Linksmėjam, nors ne visi: bruolis nedžiugus, gal iš nuovargio, gal šiaip. Gurkšnojam alų.Eidami žemyn meniu sąrašu, vakaro eigoj, paimėm "Vilkmergės" šviesų, vėliau "Varniukų". Toliau turėjo eit "Gubernijos" kvietinis, bet paaiškėjo,kad meniu vėl meluoja. Tad Vox populi nusprendė likt prie Varniukų.Įspėjimas alkaniem: "Metro" neturi virtuvės ir maistui duoda tik sumuštinių po 7,5lt - konspiracinė mintis tai sieja su "Yami" kebabinės kaiminyste. Šnekam, šokam, dainuojam ir, "ojojoj", Gintaras sulaužo keturių bokalų taisyklę ir atsiranda penktas su žaliom devyneriom. Geltona kortelė jam, o mum piribor. Perkopta vienuolikta valanda ir metas vyniotis. Smagūs ir šilti kapojam namo. Metro tikrai paliko neblogą įspūdį,skirtingai nei mes. Sunku konkrečiai apibūdinti sunkiosios muzikos klubą "Metro", bet pabandysiu: nekiekvienam skirta vieta, bet jei randi savo priėjimą prie šito reiškinio, tai ištrūkt bus sunkui - "ojoj"...