
Kaip ir priklauso: ketvirtadienis – barų reidas. Niekas nenori pertraukt serijos, tad visi pareigingai prisistato sutartoj vietoj sutartu laiku. Po praeito baro, kuris man nelipo, reido nusprendėm su Gintaru duoti progą Vytukui pasitaisyt. Davė į vieną žandą – atsuk kitą. Atsukau, tiksliau, atsukom ir standartiškai, keturiese, leidomės 19-u trūlu į Pašilaičius, į “Šimo“ barą. Dar darbo pietų metu perskaičiau kolegų internautų nekokius atsiliepimus apie tą vietą ir, kaip tikras lietuvis, jau išsivaizdavau epinį Vytuko nuopuolį...
Po normalios komunikabilios kelionės atvažiavom. Išlipom „Žemynos“ stotelėj, perėjom gatvę ir pakampinėj vietoj, kur nežinia kur, stūkso „Bernard“ iškaba ir neiškalbingos durys. Užeinam, ant lentos kreida užrašytos trys alaus rūšys po 6lt, patalpa nedidelė, prikabinėta niekučių, dega buržuikė ir didelis LCD telikas kampe, pora kompanijų apie kažką šneka tarpusavy. Pasiimam nuošaliausią staliuką ir einam prie baro užsisakinėt:
-Laba diena – kokį parekomenduosit? – pateikiam barmenei užklausą.
-Ten lentoj nesąmonės parašyta – be skrupulų atsako – yra tik viena rūšis, „Kozel“.
Vidinė pikdžiuga net sucypė iš pasitenkinimo. Tada, pasimokę iš klaidų, nusprendėm pasiimt maisto, kad nebūtų netikėtų efektų:
-O ką iš maisto turit?
- Yra keptos duonos, vištų sparnelių ir žirnių... Nors čia rezervavosi, tai žirnių neduosiu!
Jau nediskretiškai pradėjom su Gintaru kikent. Vieta, kur reikia, rezervuotis žirnių porciją... Bekikendami nusprendėm vieno bokalo laikotarpiui atidėti maisto klausimą, ir pasiklausyt bruolio pasakojimų apie kelionę į Vieną. Alus buvo nuostabus ir negalėjau nesutik su baro prirodytojo mintimi, kad geriau vienas geriamas, negu trys negeriami. Beje maisto klausimas,po keptos duonos porcijos nerimtumo, pakankamai lengvai išsisprendė už kampo esančios picerijos naudai. Barmenė nesupyko ir leido atsinešti picą į barą. Nesupyko ir ant vyrų, kurie prie baro gėrė tamsų alų iš bambalio. Ir ant to, kur su stikliniais buteliais atėjo. Visi ten buvo stebėtinai nepikti, išskyrus mane. Gal koks etiudas į pusamžio krizę (pavadinkim ketvirčio krize) ar koks velnias (ilgom ausim) ir visai atvirai įsivėliau į minčių konfliktą su Vytuku. Atėjo daugiau vyrų ir prasidėjo kašė... Prasidėjo sinchroniniai atodūsiai ir slaviškos/totoriškos kilmės keiksmai – kaip ir priklauso tokiam renginiui, kai žaidžia „Žalgiris“.
Kašė baigės, o aš dar nerimau. Tada atsistojau eit į tualetą ir žiūrėdamas į Lenono „Imagine“ dainos plakatą ir žodžius staiga patyriau katarsį (man regis į pabaigą visi jį patyrė). Viskas su „Šimo“ baru yra gerai, blogai gali būt tik su lankytoju. Stovėjau ir buržuikės šiluma nušvietė protą ir davė suvokt, kad esu tikram Pub‘e. Ne pagal savo iškabą, bet pagal sielą. Ta vieta neskirta prašalaičiui „ieškančiam sliekų“, tai bendruomenės žaibolaidis, kur vyrai ateina pabūt vyrais (be barmenės per vakarą nepasirodė nei viena moteris!). Kur, jei ateini bent kartą per savaitę, sutiksi bent vieną pažįstamą ir galėsi pasišnekėt. Tai padori ir netgi solidi vieta, nes joks mėlynanosis rašalo gėrėjas ar forsovas jaunuolis neleis sau šešių litų už bokalą. Po šimts pypkių, tokios savos vietos aš norėjau nuo dvyliktos klasės baigimo. Ir jei būčiau tokią vietą atradęs, turbūt jokių barų reidų net nebūtų buvę... Bet smagu, kad jie yra. Visiems to pašilų galo gyventojams „Šimo“ barą rimtai rekomenduoju – jis stipriai kitoks, nei centre esantys vienetai – jis su dvasia! Išėjau pakilus ir apsidžiaugiau, kad leidom Vytukui parinkt barą. Antrą žandą atsukt tikrai verta, nes gali labai maloniai pakasyt paausį. Būtent tokioms vietoms atrasti ir skirtas barų reidas. Jei būsit kada ten – užsukit. O kiekvienai kaiminystei labai linkiu turėti tokią vietą. Reidą užskaitau su kaupu ir dėkoju Vytukui už tokį drąsų pasirinkimą!




