2011 m. lapkričio 11 d., penktadienis

Septinta dalis. “Šimo baras”.


Kaip ir priklauso: ketvirtadienis – barų reidas. Niekas nenori pertraukt serijos, tad visi pareigingai prisistato sutartoj vietoj sutartu laiku. Po praeito baro, kuris man nelipo, reido nusprendėm su Gintaru duoti progą Vytukui pasitaisyt. Davė į vieną žandą – atsuk kitą. Atsukau, tiksliau, atsukom ir standartiškai, keturiese, leidomės 19-u trūlu į Pašilaičius, į “Šimo“ barą. Dar darbo pietų metu perskaičiau kolegų internautų nekokius atsiliepimus apie tą vietą ir, kaip tikras lietuvis, jau išsivaizdavau epinį Vytuko nuopuolį...

Po normalios komunikabilios kelionės atvažiavom. Išlipom „Žemynos“ stotelėj, perėjom gatvę ir pakampinėj vietoj, kur nežinia kur, stūkso „Bernard“ iškaba ir neiškalbingos durys. Užeinam, ant lentos kreida užrašytos trys alaus rūšys po 6lt, patalpa nedidelė, prikabinėta niekučių, dega buržuikė ir didelis LCD telikas kampe, pora kompanijų apie kažką šneka tarpusavy. Pasiimam nuošaliausią staliuką ir einam prie baro užsisakinėt:
-Laba diena – kokį parekomenduosit? – pateikiam barmenei užklausą.
-Ten lentoj nesąmonės parašyta – be skrupulų atsako – yra tik viena rūšis, „Kozel“.
Vidinė pikdžiuga net sucypė iš pasitenkinimo. Tada, pasimokę iš klaidų, nusprendėm pasiimt maisto, kad nebūtų netikėtų efektų:
-O ką iš maisto turit?
- Yra keptos duonos, vištų sparnelių ir žirnių... Nors čia rezervavosi, tai žirnių neduosiu!

Jau nediskretiškai pradėjom su Gintaru kikent. Vieta, kur reikia, rezervuotis žirnių porciją... Bekikendami nusprendėm vieno bokalo laikotarpiui atidėti maisto klausimą, ir pasiklausyt bruolio pasakojimų apie kelionę į Vieną. Alus buvo nuostabus ir negalėjau nesutik su baro prirodytojo mintimi, kad geriau vienas geriamas, negu trys negeriami. Beje maisto klausimas,po keptos duonos porcijos nerimtumo, pakankamai lengvai išsisprendė už kampo esančios picerijos naudai. Barmenė nesupyko ir leido atsinešti picą į barą. Nesupyko ir ant vyrų, kurie prie baro gėrė tamsų alų iš bambalio. Ir ant to, kur su stikliniais buteliais atėjo. Visi ten buvo stebėtinai nepikti, išskyrus mane. Gal koks etiudas į pusamžio krizę (pavadinkim ketvirčio krize) ar koks velnias (ilgom ausim) ir visai atvirai įsivėliau į minčių konfliktą su Vytuku. Atėjo daugiau vyrų ir prasidėjo kašė... Prasidėjo sinchroniniai atodūsiai ir slaviškos/totoriškos kilmės keiksmai – kaip ir priklauso tokiam renginiui, kai žaidžia „Žalgiris“.

Kašė baigės, o aš dar nerimau. Tada atsistojau eit į tualetą ir žiūrėdamas į Lenono „Imagine“ dainos plakatą ir žodžius staiga patyriau katarsį (man regis į pabaigą visi jį patyrė). Viskas su „Šimo“ baru yra gerai, blogai gali būt tik su lankytoju. Stovėjau ir buržuikės šiluma nušvietė protą ir davė suvokt, kad esu tikram Pub‘e. Ne pagal savo iškabą, bet pagal sielą. Ta vieta neskirta prašalaičiui „ieškančiam sliekų“, tai bendruomenės žaibolaidis, kur vyrai ateina pabūt vyrais (be barmenės per vakarą nepasirodė nei viena moteris!). Kur, jei ateini bent kartą per savaitę, sutiksi bent vieną pažįstamą ir galėsi pasišnekėt. Tai padori ir netgi solidi vieta, nes joks mėlynanosis rašalo gėrėjas ar forsovas jaunuolis neleis sau šešių litų už bokalą. Po šimts pypkių, tokios savos vietos aš norėjau nuo dvyliktos klasės baigimo. Ir jei būčiau tokią vietą atradęs, turbūt jokių barų reidų net nebūtų buvę... Bet smagu, kad jie yra. Visiems to pašilų galo gyventojams „Šimo“ barą rimtai rekomenduoju – jis stipriai kitoks, nei centre esantys vienetai – jis su dvasia! Išėjau pakilus ir apsidžiaugiau, kad leidom Vytukui parinkt barą. Antrą žandą atsukt tikrai verta, nes gali labai maloniai pakasyt paausį. Būtent tokioms vietoms atrasti ir skirtas barų reidas. Jei būsit kada ten – užsukit. O kiekvienai kaiminystei labai linkiu turėti tokią vietą. Reidą užskaitau su kaupu ir dėkoju Vytukui už tokį drąsų pasirinkimą!

2011 m. lapkričio 6 d., sekmadienis

Bonus track. "Leningrad" koncertas Forum Palace "GALAXY" klube.


Pasistengsiu trumpai, nes straipsnis nelabai priklauso šitam blogu - nors kažkiek pakeliui.

Pradžia.Labai ilgai laukta grupė iš Sant Peterburgo pagaliau nepasididžiavo ir aplankė ne tik baltijos megapolius, kaip antai Taliną, Rygą, Ogrę, bet ir Vilnių. Aplinka ganėtinai stipriai linkusi į tokio pobūdžio muziką, kai kurie net rusų kalbą per jų dainas išmoko (nors kaip metodinė priemonė nerekomenduotina), tad jau gan anksti buvo nupirkti bilietai ir laukta. Susirinkti turėjo didesnė dalis mano bernvakario dalyvių - gero vakaro ženklas.

Vieta. Prima pažintis su forumų rūmais. Iš išorės tvarkinga ir gražu. Bet jau pridavus striukes į rūbinę prasidėjo kabliukai: trijų skirtingų stilių drabužinės žetonai? Net Utenos kultūrnamis sugeba geriau ir solidžiau... Bet kas tas žetonas, kai įvykis laukia. Na įvykis ne laukia, o mes jo laukiam, nes kaip ir šou verslo standartas reikalauja: bilieto koncerto pradžia su tikrąja prasilenkia daugiau nei pusvalandžiu. Bet turim galimybę susipažint su aplinka, kuri tokia patriušusi, bet paslėpta po blankia šviesa dar negąsdina. Prieinam prie baro. Patys lėčiausia, chamiškiausia ir, kaip Vytukas atkreipė dėmesį, padelkinius Calvin Klein laikrodžius nešiojanti atlepausių gauja. Alus buvo Švyturys 0,5l (žinau, žinau...), Tuborgas 0,33l po 7lt ir Corona 0,33l už 10lt. Švyturys greit buvo nušluotas ir prasidėjo staigus publikos ginklavimas mažais žaliais buteliukas, kas tikrai kėlė nerimą...

Publika. Publika, publika, publika... Nuo seimo nario iki vyruko su "gaublio" šukuosena ir "Zenit" šalikėliu, ir viskas kas gali tilpt tūkstantyje žmonių tarp jų. Beje noriu apgint savo nuomonę, kad stiklo tara negali būti toleruojama tokiuose renginiuose. Nes tiek aš gavau filosofinį pasakymą "nepatinka - išeik!"(linkėjimai kompanijai iš Pabradės) bandydamas nebūti pargriautas ir apginti savo už 100lt įsigytą vietą koncerte. Draugas Alfa irgi sudalyvavo modernaus šokio incidente su bidla šokėju "matuojančiu" kumštį akių lygyje ir šokėjo kolega, bandančiu sumažinti ekspresiją. Bet nieko rimto neįvyko. Džiaugsmas, kad nebuvo antrų pusių, nes tada koncertas galėjo būti visai nemalonus.

Garsas. Pradžioj buvo vidutiniškas, nes stovėjom prie garsistų. Vėliau artėjom prie scenos ir tik prastėjo. Bet tenka daryt kompromisus, jei nori būt arčiau dūdų sekcijos, Šniuro prakaito purslų ar Julijos subtilios suknelės. Na tiesiog "GALAXY" yra akustinė rektalinė anga arba kažkas nemoka savo darbo.

Pabaigai desertas - "Leningrad". Nesvarbu kaip stengėsi organizatoriai, jiem nepavyko ir "Leningrad" buvo nuostabūs. Visas tas SKA reikalas pagavo, įsiurbė ir pabaigus liko paprasta mintis, kaip vaiko po mažo torto gabalėlio: "o galima daaar?..". Tas penkioliktukas ant scenos toks susigrojęs, sulipdytas ir turintys savo vietą garse, vaizde ir jausme (na gal išskyrus maršinio būgno mušėją), kad vidus klykia iš džiaugsmo juos matant. Verta, teisinga ir išganinga išleisti tuos menkus pinigus už tą didį potyrį.

Apibendrinimas. Jei paklausi ar patiko koncertas, tai atsakymas kategoriškas: "NE!". Jei paklausi ar patiko "Leningrad" - "Taip, taip ir dar kartą taip!". Su "GALAXY" klubu ir UAB "Show gates" (koncerto organizatoriumi), nenoriu daugiau turėti bendrų reikalų. O su grupe "Leningrad" labai noriu - daugiau ir dažniau.

P.S.: Matyt, trumpai nepavyko - atsiprašau;)

Šešta dalis. Pub'as "R&B"


Tai štai šniokšt ketvirtadienis, baro reidas ir... nusiplovėm rankas. Organizacinis komitetas (ašei ir Gintaras), nusprendė atiduot baro parinkimo teisę Vytukui. Ir pajudėjo.

Vytukas jau seniai kliedėjo apie "tilto" barą. Girdėjom ir alaus rūšių gausybes, ir grupės "Spički" koncertų legendas ir kaip bus gerai... Tai einam, ir Tilto g. 13 pasidaro ne "tilto" baras, o išgėryklos asmenybės susidvejinimas: padoriu laiku - pub'as "R&B"(roast and beer, žinok), nepadoriu - naktinis klubas "13" (kad ir ką bereikštų), tad jei klausi kur buvom - gali susilaukt nevienodų liudijimų.

Prieš įeinant pamatėm lentą su ne itin maloniomis kainomis - 8lt bokalas. Na bet kaip parodė mūsų diskusija, mes ir ėjom link terra incognita - ten, kur neitum ir nepažintum. Ateinam, apsėdam ir užsisakom. Mudva su Vytuku Leffe po 10lt, bruolis Tucker po 8lt, Gintaras prisijungė vėliau. Leffe, subjektyviai, yra pergalingiausias "R&B" alus. Tucker'is tai kaip mano vitamino C rytinė dozė su 5% alkoholio. Geriam, tema prie alaus: žydai, lietuvių balsas UNESCO dėl Palestinos, ir *nix operacinės sistemos. Aplink regbio uniformų aplinka ir TV ekranai. Aukščiausio balo nusipelno muzikinis fonas: Police, Cindy Lauper, Genesis, mergina iš Vytuko iPod'o ir kitka, netrukdančio, netgi, skatinančio niuniuojant gurkšnot. Pasipaino ir netrumpas trumpo blogo aptarimas.

Baro parinkėjas mus tikino, kad mes galim sau leist prabangesnes vietas. Bet viena mintis nedavė ramybės: ar galim imt "R&B" bokalą už "snarglinės" du-tris bokalus? Atsakymas: galim, bet nenorim. Nenorim ir dukart prašyt stiklinės vandens bruoliui. Nenorim ir kad Budweiser tamsus pataptų Grimbergen tamsiu. Bet tenka...

Gera vieta nelietuviui, tad padariau trumpą interviu su vyriausiai ir ateiviškiausiai atrodančiu baro lankytoju (kiti atrodo: tik atėjo pasipuikuot prieš panas ir draugus, kad gali čia pabuvot). Pradedu pokalbį:
- Sveiki, galiu paklausinėt, nes rašau blogą?
- A taip, - po kelių "sorry" ir patikslinimų atsako jis.
- Iš kur būsit? - aš.
- Iš Airijos.
- Gal galit pasakyt, kodėl čia atvykot?
- Į Eltono Johno koncertą, - atsako akiniuotas viršpenkiasdešimtmetis.
- Ir kodėl jūs pasirinkot šitą vietą?, - neatstoju.
- A taip... tiesiog... - kažkaip nuviliančiai atsako ir palieka neaiškumą many.

Dar išsiaiškinam, kur yra KGB muziejus ir, padėkojęs, nueinu. Bet pagalvoju, kaip tokios vietos laikos: iš "tiesiog" užsieniečių iš netoliese esančio viešbučio, ir "auksinių" berniukų ir mergaičių taškymosi? Gal dar kokį įnašą padaro žiopliai, kaip mes, bet ne kaži ką. Matyt "auksinis" jaunimėlis juos remia labiausiai.

Vakaras pasiekia apogėjų: po trumpų ir nevienareikšmiškų aptarimų su reidininkais, iššoka kolos su brendžiu kokteiliai (tikrai neblogi) ir pabaiga. Einam namo. Kompanionai prižadėjo pasiųst man savo trumpus komentarus. Jie dar bus, o mano komentaras paprastas: nešvaistyk pinigų - gali rast geriau, kur kompanija bus tokia pati gera, o piniginės ir suvalkiečio geno nepjaus kainos. Tiek su "R&B" baru ar "13" naktiniu klubu, regis, užraukta. Įdomus egzempliorius, bet tikiu, kad bus tikrai geriau. Ieškom...

2011 m. spalio 27 d., ketvirtadienis

Penkta dalis. Baras „My Bar“

Šį reidą sunkoka vadinti reidu. Labiau elegantišku pasisėdėjimu su refleksijos elementais. Kad tą suprastum, reikia priešistorės. O ji paprasta: ketvirta dalis („ojoj“) + skiepai nuo gripo ir reakcija į juos (pirmadienis, antradienis ir trečiadienis netoli lovos). Nors ir nelengva buvo nuspręsti, tačiau serijos gadinti nevalia ir sunkiai pasirįžtam su Gintaru daryti reidą. „My Bar“ atrodė kandidatas, nežadantis revoliucijų – to ir reikia. Susiskambinam ir susinchronizuojam kvartetą.

Beveik aštuonios, kai pasigaunu bruolį ties Trakų stotele ir žengiam į ant sankryžos kampo stūksantį pastatą, raudonai nušviestais langais. Vos žengus porą žingsnių, į nosį smogia kvapo gūsis: vanilka! Bruolis susiraukia, prisiminęs vaikystėje tėčio mėgtą vanilinį „Wunderbaum“ automobilio dezodoranto kvapą – trauma yra trauma. Susikaupiam, giliai abejodami, laukiam kitų. Kaip naktinę plaštakę apie langus besisukinėjantį,prigaunam Vytuką. Netrukus truputį vėluodamas, kaip ir pridera arčiausiai gyvenančiam, apsireiškia ir Gintaras.

Prie baro padėti meniu. Alaus buvo vieno, ir tas užbrauktas tušinuku, likę tik Švyturio. Konstatuojam faktą, kad reiks imt kokteilį. Studijuojam meniu. Aš užsikabinu už „Long Island‘o“ (22 Lt), o Vytukas, paėmęs barmeno rekomendaciją, pakabina likusius ant „Spring Break‘o“ (berods 14 Lt). Barmenas paprašo vieno meniu ir žiūrėdamas į ingredientų sąrašą gamina kokteilius – nu jo... Pasirodo, neprašoviau: mano buvo visai skanus ir ilgai grojantis, o vyrai, vos pabaigę saviškius, ėmė gerkles plauti Švyturiu (6 Lt) – būna ir taip.

Sėdim, šnekam apie „Prisma“ tinklo strategiją ir brutalios jėgos prasmę. Šnekasi gerai, o sėdisi dar geriau – nesvietiškai patogios space age kėdės ir nuostabus Pylimo–Trakų–Basanavičiaus gatvių sankirtos vaizdas su troleibusų „skrynseiveriu“. Vytukas išdavė, kad jam ir raudonas apšvietimas visai imponuoja. Muzika truputį erzino, nors išjungė rusiškus beat‘us, bet nekokybiška importinė šokių muzika neveža – nu nesuprantam mes kokteilių kultūros, nesuprantam... Dėl to visi sutaria. Ir sutaria, kad vieta auksinė pub‘ui! Toli ieškot nereikia – priešais kompanija irgi Švyturį geria, o jei alaus turėtų?!

Viršus elitinis – kompanijoms iki keturių, rūsyje gali reziduoti ir didesni tuntai, bet nežinau, ar norėčiau grįžti. Panašu, kad barą sūneliui nupirko novalitovcas ir davė biznį daryt. Nu, ir darys, kol uždarys. Žmonės šneka, kad ten užkeikta vieta: dveji metai – trys skirtingos „institucijos“ atsidarė-užsidarė. Šiek tiek gaila, betgi dar liko daug gerų vietų, o su gera kompanija kitokių ir nebūna. Kitam ketvirtadieniui bandysim ką gražaus iškast. O atsisveikinimui po Švyturio ir ne mano tu – „My Bar“!

P.S.: iliustracijos nebus - patys paguglinkit "My Bar"...

2011 m. spalio 22 d., šeštadienis

Ketvirta dalis. Sunkiosios muzikos klubas "Metro".


Dar vienas, baro reidas. Šįkart raktinis žodis yra "ojoj". Visom prasmėm. Kodėl? Prašome skaityti apačioj.

Taigi mūsų pajėgos vis gausėja ir prie supertrijulės prisijungė Vytukas. Pusė septynių, baltasis tiltas. Susirenkam ir netikėta dilema: turim du barus kandidatus. Pasirenkam artimesnį ir ešalonas be bėgių pajuda Tauro kalno link. Kalba liejasi be problemų, matyt ekipažo atšviežinimas suveikė. Su Rokio "Gonna fly now" melodija mintyse užkopiam iki profsajungų rūmų. Šiek tiek pridusę prieinam sunkiosios muzikos klubą, kurio pavadinimui iššifruoti prireikia minutės. "Metro" - pagaliau suvokiu nesvietiškai komplikuotą šriftą.

Užeinam ir sukrentam į dermantininės odos krėslus. Po to greit atsistojam ir pajudam prie baro, kur arbatėlę gurkšnoja auskarota mergina. Išsiaiškinam, kad eilinį kartą meniu pralenkia realybę - "Baltijos" nėra. Imam "Vilkmergės" tamsų. 4,5lt už vienetą, tad nusprendžiam, kad bus keturi raundai po keturis. Bepildama barmenė išduoda, kad šiandien karaokės vakaras - "ojoj".

Apsidairom aplink. Gražu tvarkinga, matyt, sunkiųjų subkultūrų tik išorė atšiauri. Tamsūs tonai, nedaug apšvietimo, metalo grupių plakatai ir vinilai puikiai susilieja su roko-sunkaus roko-pusmetalio muzika. Mano ir Vytuko minties raida sutampa ir išreiškiam įtarimą, kad baras perdarytas iš kiniečių-japonų restorano, nes jau baisiai daug rytietiškų elementų.

Sėdim bene vieni, dar kita kompanija žaidžia biliardą atskiram kambarėly. Pradeda rinktis publika: tamsi, odinė ir ilgaplaukė. Vakaro siurprizas - tie patys vaikinukai iš LEU, kuriuos sutikom praeitą kartą "Tauringy". Pats sau atsiprašau "Tauringio"už mintį, kad ten draugų nesutiksi.

Prasideda karaokė. LEU vyrai traukia dainą. Pričiešinu Gintarą užtraukt dainą. Laužosi, bet užsakom "Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj" ir kelio atgal nėra: suriaumojam! "Ojoj": galvoje turbūt skamba geriau, negu išorėj. Karaokistų ratas sukasi tarp maždaug keturių kolektyvų/atlikėjų. Mes be daininkų atliekam ir GoGo šokėjų rolę - "ojoj". Linksmėjam, nors ne visi: bruolis nedžiugus, gal iš nuovargio, gal šiaip. Gurkšnojam alų.Eidami žemyn meniu sąrašu, vakaro eigoj, paimėm "Vilkmergės" šviesų, vėliau "Varniukų". Toliau turėjo eit "Gubernijos" kvietinis, bet paaiškėjo,kad meniu vėl meluoja. Tad Vox populi nusprendė likt prie Varniukų.Įspėjimas alkaniem: "Metro" neturi virtuvės ir maistui duoda tik sumuštinių po 7,5lt - konspiracinė mintis tai sieja su "Yami" kebabinės kaiminyste. Šnekam, šokam, dainuojam ir, "ojojoj", Gintaras sulaužo keturių bokalų taisyklę ir atsiranda penktas su žaliom devyneriom. Geltona kortelė jam, o mum piribor. Perkopta vienuolikta valanda ir metas vyniotis. Smagūs ir šilti kapojam namo. Metro tikrai paliko neblogą įspūdį,skirtingai nei mes. Sunku konkrečiai apibūdinti sunkiosios muzikos klubą "Metro", bet pabandysiu: nekiekvienam skirta vieta, bet jei randi savo priėjimą prie šito reiškinio, tai ištrūkt bus sunkui - "ojoj"...

2011 m. spalio 14 d., penktadienis

Trečia dalis. "Tauringis".


Taigi taigi taigi. Praeitą kartą buvo ne taip gerai, kaip reiktų... Bet šįkart buvo taikinys. Ir mes pataikėm. "Tauringis" yra gerai. O dabar persukam atgal ir nuo pradžių.
Šiandien keliauju šiaurėn. Bet mano agitacija apie barą prie stoties prasidėjo dar iki to momento, kol supratau, kad reiks traukt į Taliną, ir reiktų nenutolti nuo autobusų stoties. Tai pasiūliau Tauringį dar tada, kai buvom "Verandoj". Ir šiandien susiskambinom... Vienas kandidatas atkrito, tad likom trise: Gintaras, bruolis ir aš. Ir sutarėm pusei aštuonių. Iki tol spėjau kaimynei močiutei susitvarkyt šaldytuvo maitinimo grandinę su prailgintuvų Lego konfigūracija ir susikraut kuprinę. Išėjau - lyja. Nu nieko, nueinu iki Snoriuko prie stoties laikydamas daiktus "sausumoj" ir nepaisant lengvo vėlavimo, esu pirmas. Per dešimt minučių susirenka komanda. Atveriam lauko duris ir sprendimas: rūsin ar aukštyn. Ženklų nėra, bet susiprantam, kad vienintelis kelias "aukštyn". Jamam tą kelią. Kampe padavėja gerianti arbatą, o bare iš penkių-šešių staliukų nulis užimtų. Pasijaučiam vieniši ir išskirtiniai. Aš atsiprašau kompanijonų ir einu pirkt vyno ir duonos į "IKI" badaujantiems šiauriečiams, su giliu įsitikinimu, kad jie pasielgs negarbinga ir alaus paims be manęs. Einant į IKI matau metalovų jaunuolių rinkinį, rodančiu link Tauringio ir sakančių:
-Matai, ten iškaba.
Suprantu, kad nebūsim vieni ir tai nuteikia neblogai. Pareinu su pirkiniais ir mano didžiausiai nuostabai: Gintaras, bruolis ir trys alaus. Sutrinku:
- Tai ką, negėrėt?
- O tai ką tu manai?.. - Išgirstu širdį glostantį atsakymą.
Dar suprantu, kad vyrai pradėjo ne alų, bet kalbą be manęs, bet nesijaudinu - įsiliesiu. Viskas atrodo tvarkoj. Šalia geria jau mano sutikti metalistai, kurie yra visai šaunūs bičai (Lietuvos Edukologijos Universiteto ketvirto kurso istorikai). Na ir prasideda kalba apie barą. Išsakau, kad per daug šviesos, kad su "naktiniu" makiažu čia eit negaliu, bet šiaip sava vieta. Kaniūšnė, bet gera. Čia pradedam vystyt kalbą ir ji eina! Nepaisant teliko rodomos "Vunderkindai.lt" programos - ji eina. Išmetu pusbajerį, kad jie čia specialiai:
- Kaip gali negert, kai tau rodo dvylikinę keramikos lipdytoją, kuri bandė išreikšti "realistinį veidą"?
Kompanija susimąsčiusi linksi. Po to gavom dovanėlę: pervyi baltyskyi kanal. Nuo O-zone iki Eurytmics. Bet ką padarysi - anot vieno kolegos, muzika yra gėris, tik kartais to nesuprantam. Nutariam, kad gal paleistų ir futbolą antradieniais/trečiadieniais, jei paprašytum, tik niekas neprisimena ar Tauringis dirba iki dvylikos.
Beje grįžtam prie alaus. Paimtas pradžioj buvo brangiausias "Piliakalnio" alus. Net keturi litai... Visai skanus, truputį saldus, turi skonį ir kaip 5,2% alkoholio tūrio tikrai pralenkė "Utenos - Švyturys" alaus produkciją. Kolegos išaiškina, kad čia dirba baro entuziastas ir jis pasako: "ko nėr, ko yra". Nutariam, kad taip visur turėtų būt: sąžinė, nuoširdumas ir tikėjimas savo darbu. Po Piliakalnio sekė dar du bokalai "Baro" alaus kiekvienam. Tikrai skanus ir neišsiduodantis, kad turi 7%, alus. Su viena siunta paimėm ir keptos duonos už nepilnus tris litus. Nedaug jos buvo, bet tikrai skani ir šviežia. Pokalbiai apie nuosavą verslą, technologiją, istoriją ir politiką. Dar truputis delikačių mokyklos istorijų. Ir taip bebendraujant artėja mano išvykimo laikas. Sąskaita. Bruolis maloniai nudžiugintas 33Lt sąsakaitos. Mes su Gintaru:
- Mažai, imam "karosą be prūdo"!
Bruolis priešinasi ir argumentuoja "per ankstyva žūtim", bet, embederiai nepasiduoda, ir mes su Gintaru pavartojam po 50cl Malūnininkų. Atsisveikinam su LEU studentais. Ir išeinam. Man kelionė. Jaučiuosi puikiai. Tauringis maloniai nuteikia gomurį. Vieta išgerti su draugais. Naujų nerasi, bet jei turi - tai bus nuostabi vieta. Bufetas su dvasia - jamam šitą vietą!

Atnaujinimas 2011 10 17: žmonai paraginus, sutvarkyta minties raida ir kelios klaidelės, kad suprastų ir negirti;)

P.S.: atsiprašymai už vėlavimą išspausdinti reido ataskaitą.

2011 m. spalio 6 d., ketvirtadienis

Antra dalis. "Veranda" (svetainė-baras)


Taigi po priverstinės pravaikštos praeitą kartą barų reidininkai grįžta. Jau anksčiau buvo nustatytas medžioklės plotas - Žvėryno rajonas. Kaip visada netikėtai šeštą baigiasi darbas ir pajudam link "Panoramos" bazinės stovyklos, čia pasiimam pankovą rimiako apkepėlę (bulka, sūris, pomidorų pasta), kuria kapodami sulaukiam visų narių. Šįkart jų trys: aš, bruolis ir Gintaras. Kertam į žvėryną. Prisiminę su Gintaru trilitriako balių (klausimai "kas tai?" asmenine žinute ;) ), dairomės kokio kaboko. Kaip ir sutariam, kad labai pogrindinio neimsim. Einam Kęstučio gatve, priešais skersinasi Poškos ir būm: Guiness iškaba. Visi susirodom pirštai į ją ir mūsų akyse ji įsižiebia, tai kas gali atsispirt tokiai vilionei?! Vienbalsiai nutariam užeiti.
Užeinam atrodo porimčiai, žiū baro pusėn - apkrautas belgiško alaus buteliukais - geras ženklas. Atsisėdam, apsidairom - krasata. Tikrai padorios įstaigos vaizdas, retro foto, kandeliabrai, lentyna su senybinėm knygom, tvarkinga, nenušiurę. Gaunam meniu ir pamatom, kad alus nepigus nuo 6lt Utenos iki 10lt už Leffe puslitrį. Bet realiai ir kokiam "Būsi trečias" panašu. Kas paviliojo, tas paviliojo, jamam tris Guiness bokalus. Meniu pradžioje apašyta pastato istorija, kad ten Žvėryno įkurėjo kontora buvus. Tai paaiškina retro dekoro sprendimus. Pamatau, kad sėdim "Verandoj". Aptariam, kad vieta, kur gali žmogų atsivest, skamba Armstrongas, A-HA ir kažkas panašaus į Kenny-G, beje tie patys kokie penki gabalai ir sukos visąlaik. Ant stalo skelbimėlis, kad šiandien ošim su Madonna dvd, penktadienį disko ritmai. Renkasi solidi publika, bet tikrai ne Madonnos paklausyt - nepanašūs. Man dar nespėjus sučiulpt nuo "Panoramos" burnoj reziduojačio firminio Rimi riaugėriškio ar tai barbariso saldainio, ateina Guinessas. Tamsus kaip vėdaras (lietuvių liaudies išmintis). Gurkšnis ir nežinau kaip reguot... Gal čia riaugėriškis interferuoja su skoniu, bet iš kolegų minų suprantu - "9lt už šitą šūdą?". Bandžiau sužiūrėt, kurion pusėn laksto burbuliukai, bet taip ir neparišau. Atsiprašau airių, bet Guinessui trūksta skonio ir čia jau trijų nuomonė. Cituoju Gintarą:
- Gira turi daugiau charakterio!
Atžagariais snukiais gurkšnojam prabangų birzgalą ir kažkaip pradedam jaustis ne ten. Pasigirsta pasvarastymų ar nereikėtų apleist, bet liekam ištikimi ir laukiam Madonnos. Anram pasiimam čekiško Bernard alaus už 7lt ir duonos porciją. Ateina alus ir bruolis:
-Blyn, trenkia Kalnapiliu, toks metalinis ataskonis!
Viduj suklykia džiaugsmingas "pagaliau bruolis alum domisi - perauklėjau!". Dar pažiūrėjau ar Gintaro fašistiniai jausmai dėl Kalnapilio nesukils - nesukilo. Ir tikrai, alaus ataskonis ne kaži ką. Geriam čekišką vidutinioką, aptarinėjam Madonnos pasirodymą su kryžium, bet nedžiugu. Leffe nebeimam. Susimokam kiekvienas po maironį. Nejaučiam dvasios. Va tikrai, nėr dvasios ar bent jau nuoseklumo ir charakterio. Madonna ar disko retro stiliaus svetainėj-bare. C`mon "Veranda". Broliui papasakojam apie praeito reido geresnį alaus/pinigų santykį ir išeinam, anas nusistebi "Gramutė" efektyvumu.
O išėjus padainuojam "kur Kęstučio pem du - keturi", pamėtom bajerius. Išsiaiškinam, kad Gintaras nežino Gedo prospekte ant stogo stovinčio Šv.Jurgio. Einam link jo, stebimės naujais 88 ir 89 maršruto busiukais ir jų kursavimo dažnumu. Pakeliui pajamam Fluxus ministerijos tulikus. Ten vykstantis repo/breiko/beatbox'o tūsas nesudomino. Pažiūrim Šv.Jurgį. Išsiskirsom... iki kito reido, nes taikinys jau yra - tikslus!