Šešiolikta dalis. Baras "Route 66"

Ketvirtadienis... jau šešioliktas! Ištikimi skaitytojai jau galėtų pamanyt, kad bus vėl standartinė įžanga: keturi vyrai ant baltojo tilto 18:30 ir pašol, o vat ne! Su sąlyga, kad Vytukas buvo deleguotas ing čviekų parodą Lenkijoj ir vėluotų, o to pasekoje greičiausiai nepasirodytų, tai iškilo grėsmė prarasti vieną stipriausių reidininkų. Bet organizacinis komitetas, gerai pažinodamas Vytuką, priėmė strateginį sprendimą reidą rengti 15min pėsčiomis nuo Vytuko namų - šito jis nepraleis. Kaip parodė vėlesni įvykiai - komitetas buvo teisus.

Taigi nedideliu atstumu nuo Vytuko namų buvo tik vienas įdomus baras, kurį žinojom : "Route 66". Pro šalį praeita kokius 500 kartų, o viduje būta 0 kartų - aiškiai santykis, kurį reikėjo gerinti. Susisiekėm ir susiskambinom susitikti vietoje. Mat man dar reikėjo dėklo išoriniam IDE diskui, kurį, netikėtai pačiam sau, pavyko rasti Europoje.


Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

Taigi nusileidžiu laiptukais į rūselį, praveriu duris, praneriu pro poilgį koridorių ir atsiveria "Route 66": kontrastingų spalvų plytelės, nemenko didumo baras, kalpokai, automobilių numeriai, vėliavėlės, kepurėlės, sporto ir alaus gamintojų iškabos, kurios turėtų priminti šeštojo dešimtmečio amerikietišką drive-in tipo kavinę ar kažką panašaus į pakelės barą. Beveik ir pavyksta, gal ir yra keletas nukrypimų ar apšiapimo požymių, bet ne tiek, kad erzintų. Labai patiko muzikinis fonas: rokas, rokas ir šiek tiek kitokio roko.



O va dabar liūdnoji dalis: alus. Iš pradžių pasiėmėm "Route 66" alaus už 4Lt, t.y. "Volfas Engelman" tik lokalizuotas. Neįpatingas alus. Bruoliui su Gintaru teko iš senos bačkos, tai net kraupokas. Antras buvo "raudonas" alus už 5Lt, t.y. "Volfas Engelman" su aštriu kečiupu: kraupokoka. Bet prisiminėm kaip taisėm "Švyturį" "Žvėryno smuklėj" ir linksmai pasijuokėm, o "raudoną" nesimėgaudami greit sukratėm į skrandžius. Trečias alus buvo "Heineken" už 7Lt: kaip butelyje, taip ir iš krano - šnipštas. Tiek ir to alaus.

Ir ties trečiu bokalu atkeliavo ir Vytukas. Gražus, kaip iš tetulės laidotuvių, mat nepersivilkęs, tai su paltu, juodais marškinukais kaip iš perwol reklamos, megztuku ir nučiustytais batukais. Parnešė keletą Lenkijos, čviekų ir lenkiškų čviekų aktualijų, bei "Kraliowskoje" alaus, už kurį didėliausiai dėkoju visų reidininkų vardu. Ir kadangi jau buvom keturiese, buvo metas imtis žaidimų: stalo futbolo ir stalo akmenslydžio. Prie stalo futbolo visai pasismaginome ir netgi surengėm mini čempionatą su gretimu staliuku (gavom į kaulus), o va stalo akmenslydis buvo visai žavus nukrypimas ir maloni egzotika, tikrai verta poros litų.



Taigi metas išvadoms: smagi vieta pasibūti centre. Pagerti nelabai, nes santykis su alumi nekažkoks. Aplinka nebloga; publika marga, bet neįkyri; muzika man patiko; yra žaidimų, jei nesiseka rasti bendros kalbos su sugėrovais - žodžiu visai patenkinamai. Bet iš galvos vis lentelės su užrašu "What would Elvis do?" vaizdas. Ir jei leisiu sau įsijausti į karaliaus vaidmenį, manau, kad jis šią vietą praleistų - skystoka...

Penkiolikta dalis. "Apuokas"

O taip, šįkart ėjom jaunystės link. Nes man visai pakeliui namo ir šiaip įdomu, kaip laikosi vietos, kur nebūta bemaž 5-tą metų ar ilgiau... Į "Apuoką".

O dabar tradiciškai: veikėjai tie patys keturi + Šurkus - mūsų su Gintaru bendratriūsis. Susirinkom gan punktualiai, net ankstokai, ir nuo Baltojo tilto patraukėm link Subačiaus gatvės. Ėjom, greit ir linksmai, nelyg keturi (na penki) miestiečiai kaiman nakvot.

Ir priėjom. Stumt duris - ir mes jau "Apuoko" bare. Galima sakyti, netgi uokse, nes dominuoja medis ir tamsios spalvos. Viskas panašiai kaip iš ne visai blaivių studentiškų prisiminimų. Tik viena bėda - stalai visi pajamti. Prie baro sėdintis vyriškis su natūralios odos striuke, ant kurios ištapytas apuokas, pasiūlė susijungti su prie vieno stalo sėdinčia kompanija. Šeimininko reik klausyt, tad prisėdom prie merginos, kuri vėliau paaiškėjo, kad yra Irena. Gavom meniu ir vos neapalpom: "Apuoko" tamsus - 3,5Lt už puslitrį! Taigi, aukštesnės klasės "Švyturys" tiek prekybcentryje kaštuoja. Nedvejodami pajamėm po bokalą.

Dar belaukiant pirmo alaus, prasidėjo Irkos tragedijos baro versija. Nuostabus talentas įsiterpti ir griauti bet kokį pokalbio trupinį, ypatingi gebėjimai priekabiauti prie nuosaikiai išlavintų džentelmenų ausų su savo ausinuku ir neaiškiomis dainomis, neaiškiems tikslams pasiekti. Bet laimei, atsilaisvino stalas ir mes galėjom paskelbti mikronepriklausomybę ir džiaugtis likusiu vakaru.



Atsisėdus atokiau, galėjome žvilgtelti atidžiau į meniu ir supratom, kad panelė infliacija čia dažnai nesilanko. Tiksliau, išvis nebvuo užsukusi per tuos keletą metų. Nuostabūs (iš atsiminimų) čenachai vis dar 9Lt. Alaus nedaug: neblogas tamsus ir pigus "Apuoko" po 3,5Lt, bei Švyturio "Baltijos" po 5Lt. Dar buvo Švyturio-Utenos grupės pasiūlymų, kuriuos ignoravome. Maisto daug ir tvirto, o kainos neviršyja 20Lt, bent jau nemačiau brangesnių patieklų. Pasiėmiau karštą sumuštinį su kiaulienos maltinuku už 6Lt ir tikrai nesigailėjau - sotu ir skanu. Įsibėgėję paėmėm "Baltijos", nes buvom apimti nostalgijos, o tais laikais mažosios daryklos baruose dar nesirodė ir "Baltijos" smūgis už kainą buvo tvirčiausias. Prie klampaus tamsaus alaus tiko ir ne ką šviesesnės istorijos iš šitos vietos. O jų būta...

Vakaras ėjo linksmai, kažkur kažkas uždainavo, Šurkaus vedini davėme atkirtį, bet jau buvo metas kūrenti pečių ir pasirūpinti namie tūnančiu triušiu, žodžiu, namo. Gavom sąskaitą ir buvome gerokai pamaloninti jos kuklumo.

Išvados paprastos: gera vieta patūnoti su bernais. Moteris vestis nerekomenduojama, nors įmanoma. Labai gerai, kad "Apuoke" užėjome po "Psichbario". "Apuokas" tobulesnė skylės versija: turi maisto, ginčytinai geresnį tualetą, geresnę alternatyvią publiką, mažiau erzinantį viešą priekabiautoją, tvirtesnį rokavą grojaraštį, subtilesnį ir tvarkingesnį požiūrį į klientą, bei alų už 3,5Lt. Už tą pigų tamsų alų pagarba ir meilė. Grįžti galima.


Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

P.S.: viešai atsiprašau Denio už mano nesureagavimą į SMS užklausimą - tikiuosi nepasikartos ;)

Keturiolikta dalis. Žvėryno smuklė

Ketvirtadienis kaip visada, bet šiek tiek kitoks. Vyrai tie patys keturi. Baltasis tiltas ir žiaukčioti verčiantis oras. Vėluojančių nebuvo - kolektyvinė atsakomybė nugalėjo. Reido objektas buvo aiškus, bet reikėjo atlikti dar vieną pareigą...

Aptarinėdami praeito barų reido priežastis ir pasekmės pajudėjom link Seimo. Taip šis ketvirtadienis laisvės gynėjų diena. Ir mes nusprendėm, kad turim pareigą paminėti tuos žmones kurie sudarė prielaidas mūsų laisvei. Po 40 minučių stovėjimo šlapdribos ir vėtros mišinyje permirkom striukes, bet buvo verta. Gaila, kad jaunų veidų ne tiek daug, bet ką padarysi. Taigi atlikę moralinę pareigą greituoju būdu skuodėm į žvėryną.


View Larger Map

Puskilometrio distancija buvo įveikta stebėtinai greitai ir jau atėjome į "Žvėryno smuklę". Greitai nėrėm gilyn ir pačiame gale radome staliuką keturiem prie radiatoriaus ir priešais teliką. Radiatorius buvo šiltas, kaip numirėlio subinė, tad striukės buvo paliktos savaiminiam džiuvimui ant pakabos. Telikas transliavo Kauno Žalgirio varžybas, kurios buvo labai įtemptos ir tikrai pagyvino vakarą.
Priėjo padavėja ir pradėjom statymus. Keturi tamsūs "Vilkmergės" alūs po 5lt, dvi cepelinų porcijos už talonus (lankstinukai suteikiantys nuolaidą, kuriuos radom ant stalo) po 10lt ir mano jau seniau įvertinti kepti sūrio kamuoliukai už [nepamenu kiek]lt.

Alus buvo nieblogas, nevertas šlovinimo, bet geriamas ir pakankamai skaniai. Po keliolikos minučių atbėgo maistas. Cepelinai buvo nemaži, bet ne patys skaniausi (Šnekutis ehem ehem), bet padažo buvo nepagailėta. Sūrio kamuoliukai man tikrai patiko. Kažkaip dar užsinorėjom keptos duonos. Kuri buvo labai šviesi, sūriuota ir riebaluota - ir tiesiog skrandį stabdančiai skani (skonis pasaka, tačiau Gintaras dar penktadienį jautė jos egzistavimą).



Aplinka keista. Nei kažkas autentiško, nei ne. Bet turi savotiško žavesio, kurio pakerėtas Vytukas negalėjo nepaimt "Švyturio". Gal čia tas šviestuvas-ventiliatorius ar disko rutulys, ar stovintis švytuoklinis laikrodis, gal visko kombinacija, bet "Švyturys" ten tinka. Atėjo tas nelemtas bokalas ir supratome, kodėl jo negeriam. Bet... suradom metodą kaip suteikti "Švtyriui" skonio: įsiberti druskos ir pipirų! Tie du paprasti papildai padrė "Švyturį" geriamą! Tikimės sulaukti amžinų liaupsių už šį atradimą iš visų prasto alaus įkaitų.

Vakaro eigoje dar pabandėme "Vilkmergės" šviesaus, kuris buvo prastesnis už tamsų, tad teko grįžti prie tamsaus. Žalgiris dramatiškai laimėjo. Artėjo vienuolika ir buvo metas atsiskaityti su malonia padavėja, vilktis šlapias striukes ir žergti namo.

Apibendrinimui. Supratau, kad šitos vietos nepažinojau. Esu buvęs porą kartų lauko kavinėje, kur sėdėti buvo ganėtinai malonu. Bet vidus nepatiko. Negaliu rekomenduoti "Žvėryno smuklės" žiemą. Neikit ten. Tikiuosi, kad surasim Žvėryne gerą vietą, kur bus verta nueiti ir žiemą, ir vasarą. Taika.

Trylikta dalis. Biržų alaus rūsiai

Po stichinių negandų (gimšė, kalėdai, naujakas, naminių gyvūnų ligos) ir to pasekoje susidariusios priverstinės dviejų savaičių prastovos, reikėjo neatidėliotinai atstatyt natūralią gyvenimo pusiausvyrą ir pareidinti. Taikinys buvo aiškus ir jau kokį mėnesį masino mane savo raudona neonine iškaba "Biržų alaus rūsiai" (trumpinsim BAR). Beje ten buvau iš smalsumo trumpam įkišęs nosį, kai dar net alaus kranai nebuvo prisukti.

Rinkomės kaip visada. Mano ir Gintaro patrulis susitinka eskimo išvaizdos bruolį ant baltojo tilto ir laukiam Vytuko. Prakeiktas Vytukas vėlavo, o tuo metu mūsų liaunus kūnelius tvatyjo lietaus-sniego-vėjo mišinys. Bet ore tvyrojo pakili nuotaika, nes visi protu ir siela suvokė, kad vėl reidausime. Atėjo niekšas ir visi pajudėjom link vietos. Žingsniai buvo kokie 1,2 karto didesni nei paprastai, o kalbos daug, lyg būtumėm nesimatę metus. Pakeliui paliudyję automobilių avariją, priėjome Basanavičiaus ir Pylimo gatvių sankirtą, kur mus pasitiko BAR iškaba. Prastūmėm sunkias duris ir nėrėm žemyn.


View Larger Map

Viduje mus pasitiko naujų uosinių suolų kvapas ir su tamsaus Biržų alaus bokalu rankoje sėdintis, iš nežinia kur traukiniu atkeliavęs, Denis. Mes Didikų alaus jau buvom priragavę "Visų Šventųjų" bare, tad nusprendėm paimti šviesaus alaus, nes iš daugybės kranų prie alaus buvo pajungti tik trys: Didikų, šviesus lengvas ir šviesus Širvenos (visi Biržų alaus gamybos). Alūs visi neblogi ir kainuoja standartiškai po 5lt. Dar sugalvojom pasiimt užkandžių ir pasiteiravę meniu - jo negavom... Dar neatspausdintas. Na bet išsiaiškinom, kad turi rinkinį prie alaus (rūkyta kiaulės ausytė, dešrytė, kepta duonelė ir fermetnis sūrelis) už 15lt ir sėdom aptarinėt vietos ir reikalų. Viskas kaip ir būtų neblogai, bet kartais eklektiška pervij baltyskij kanal programa išmušdavo iš vėžių. Su mumis kontaktą aktyviai mezgė ir tikrai paslaugiai klausinėjo, bei siūlėsi visakeriopai pagelbėti baro šeimininkas. Aplinka tikrai tinkama alaus barui: šiurkštus plytų reljefas, sunkus medis ir maloni prietema - pats tas gurkšnoti alutį.

Reido viduryje įsidrąsinom ir perėjom visas patalpas: fantastika! Rūsiai su nišomis. Gal kiek šaltoka ir drėgna, bet aplinka užburianti. Na gal tualetas be užrakinimo mechanizmo ir neužburia, bet tai nurašysim, kaip pradžių pradžios fintą, ir tikėsimės, kad pasitaisys.

Šiek tiek nugąsdino, kai vienu metu iš kompakto paleido kažką panašaus į šranzą (būm būm tss tss). Kadangi susirinkom alaus pavartot, o ne amfetamino, tai mes mikliai sukėlėm pasipiktinimo bangą ir gražinom teliką su rusiškais paskrudintų mergaičių ir berniukų ansambliais.

Liaudies bare nebuvo daug, ir ta pati buvo iš pervij baltiskij kanal serijos. Ir tai gerokai disonavo su aludarystės akimirkų freskomis ant sienų. Šitam bare norisi rokerių ir metalistų, o ne šaltukų. Bet yra kaip yra...

Pabaigai su Gintaru įkalėm bjauraus skandinaviško šnapso porciją, kvėpavimo takų ligų profilaktikai, ir kvintetas nusprendė sumedžiot Yammi kebabo porciją ant Tauro kalno. Reidas truko tik šiek tiek ilgiau nei dvi valandas, bet pakako.

Ir štai ateina metas epilogui. Gal pradžių pradžia ar dar koks velnias, bet barui iš 10 balų duočiau 6 su pliusu. Potencialas fantastiškas: gražu, alus skanus ir šeimininkas svetingas. Prieš išeidami baro problemas aptarėm su juo pačiu ir supratom, kad jis tikrai nori, kad šitai vietai pasisektų. Tikėkimės, kad po poros mėnesių viskas sustos ten, kur reikia, ir bus kažkas panašaus į Alaus Namus, o ne kaip už 20m esantis My Bar su skaniu alumi. Labai linkim BAR sėkmės ir tikimės, kad po kiek laiko Vilniuj bus dar viena šauni vieta. O tuo metu turim laiko pasidairyt ;)