Dvylikta dalis. "Visų šventųjų" baras

Ketvirtadienis. Vyrai turi eiti kultivuot alkokultūros ir nechaltūrint. Su tokia nuožmia dvasia nusprendėm paimti bruoliui parekomenduotą barą "Visų Šventųjų", kaip nekeista įsikūrusį Visų Šventųjų gatvėje. Velnias žino, kur tai yra, bet tvirtai nusprendėm surasti tą vietą be jokių išmaniųjų telefonų GPS pagalbos, tik su išankstiniu žvilgtelėjimu į gūglės žemėlapį. Jolab, kad prie jau iki skausmo pažįstamo ketverto prisijungė tikras turistas Denis. Taigi, kvazikalibruotais vidiniais kompasais besivadovaudami nėrėm į senamiesčio labirintus ir netrukus šukavom Visų Šventųjų gatvę. Barą pastebėti tamsų vakarą tikrai nelengva, bet penkios poros akių sugebėjo išskirti emblemą ant durų ir užėjo...

Viduje į akis iš karto krenta masyvių svetainės baldų komplektas centre. Kadangi vieninteliai baro lankytojai, tiksliau lankytojos, buvo pora merginų prie baro, tai nusprendėm nesivaržyti ir užsėsti minkštuosius baldus, ant kurių galėtų susėsti bene dvigubai daugiau lėbautojų, nei buvo mūsų. Ant sienų kabo keli sakralinės-alkoholinės tematikos paveikslai, dundulio alaus svastika ir atributų, kuriuos vertinčiau, kaip nenupuoštas Halloween'o dekoracijas. Nors jei mąstysime, kad baras orientuotas į alternatyvių sunkiosios muzikos subkultūrų išpažinėjus, tai tie vorai, iš pėdkelnių šauniai sumeistruoti voratinkliai ir plastikinės kaukolės gali būti ir nuolatinė ekspozicija. Šalia mūsų fotelių buvo buržuikė, kuri dėja nesikūreno, o taip norėjosi šilumos, ech...

Na bet galima šilumos susiorganizuoti ir kitaip! Pasiėmėm Biržų alaus "Didikų" tamsaus alaus (5lt), dvigubą duonos su sūriu(10lt), ir sau žirnių su spirgais porciją (5lt). Besirinkdami alų užmezgėm neįpareigojantį kontaktą su ilgaplaukiu barmenu. Paragavom alaus ir vieningai linktelėjom, kad teisingas reikalas. Duonos porcija pasirodė mažoka (kaip dviguba), o žirniai - priešingai: sočiai mane užkimšo.

Pradėjo rinktis žmonės, kurie, kaip ir galima numanyti, buvo alternatyvesnės muzikos ir gyvenimo būdo šalininkai. Bet kaip visada, jie nerodė jokios agresijos ar antipatijos mūsų atžvilgiu ir mes sėkmingai gurkšnojome alų ir sapaliojome apie ūkį ir bites...

Atėjo metas antram bokalui, kuriam pasirinkome R.Čižo daryklos "Čižo" alų (5lt) ir užkandai vietinės gamybos bulvių traškučių (nepamenu kainos). Čižo alus gal ir autentiškas, bet nėra super skanus, gal net neskanus, o vat tie traškučiai, tai labai sėkminga alternatyva keptai duonai - per vakarą paėmėme dar kelias porcijas.

Supratome, kad alus sušilti nepadės, tad užmatę stalo futbolą ėmėmės aktyvios veiklos. Trijų partijų pakako išaiškinti mano su bruoliu pranašumą prieš Gintaro ir Vytuko komandą rezultatu 2:1. Tai didžiai praskaidrino (ir sušildė) mano vakarą ir galėjom mėgautis alaus. Paragavom butelinio ir dar kažkokio šviesaus, bet vakaro favoritas taip ir liko "Didikų" alus.

"Visų Šventųjų" barą galima palyginti su trečios kartos dyzeliniu VW Golf'u. Nei kažkuo labai skųstis, nei kažkuo labai girtis - tiesiog praktiškas reikalas. Ten (bare) alaus rūšių nėra labai daug, nors viena skani rūšis yra. Maistas neblogas, netgi pagirtinas (už tuos bulvių traškučius). Vieta nei labai graži, nei labai nutriušusi - nu kaip trečios kartos dyzelinis Golf'as su AC/DC lipduku ant galinio lango. Jeigu reikia vietos su draugais išgerti - prašom. Jei nori kažko daugiau - yra stalo futbolas. Gal kažkas smagaus vyksta, kai vyksta koncertai. O šiokią dieną tiesiog vieta su alaus čiaupu ir nieko labai daugiau.

Vienuolikta dalis. Kaimiško alaus baras "Šnekutis" (Šv.Stepono padalinys)

O laike, gyvate tu
Dar nelieski manęs akių
Ką sakai, pasakys ir mano tėvai ir žentai nesakys, patikėk
O laike, rupūže tu
Leisk mergytę pasukt dar ratu
Leisk sugrįžti namo takeliu
Mergužėlei grąžinti skolas

Ne ką lėčiau negu Suopio ir Rambyno dainoj pratekėjo laikas ir vėl ketvirtadienis. Vėl dilema, kur eiti? Šįkart visiem nemirksėdamas aiškinau, kad reikia eiti į "Būsi trečias", o omeny turėjau "Šnekutį". Bet mano šizofreniškos mintys buvo išgvildentos ir sutarėm susitikt prie "kiaušinio" (pavojingai arti "Gramutės"). Kol bruolis, Gintaras ir aš laukėm paskutiniojo elemento, susidėjom "dar reiktų nueiti" sąrašą ir suskaičiavom keturias neaplankytas vietas - neblogai! Bet visam tam iškilo rimtas pavojus...

Vytukas atėjo, ir, pralenkę "Gramutę" (žirnių ir alaus kompleksas už 4,5lt dar galioja, jei ką), bei dar vieną neatpažintą girdyklą, priėjome "Šnekutį". Pagarba Šv.Stepono gatvei už gebėjimą į 150m distanciją sudėti tris barus. Į "Šnekutį" tamsoje ne taip lengva ir patekti, bet įveikę dubliuotų durų užkardą atsidūrėme viduje ir, siurprizas siurprizas, nėra vietos... Na nėra viršuje, tad pasiūlė nusileisti į rūsio salę. Nusileidom, o ten kažkoks niūrus, šaltas ir drėgnas Betmeno urvas, kuriame be mūsų ir baisių stalų buvo dar tuščios plastikinės taros saugykla. Bet susitarimas neišeiti iš baro neparagavus bent vieno alaus yra nerašytuose įstatuose, tad numetėm striukes ir išsiskyrėme komandomis: aš su bruoliu įsitvirtinam ir saugom striukes ir kitą amuniciją, o Gintaras su Vytuku atakuoja barą. Šturmas pavyko su kaupu - laimėta ne tik vertingų išteklių, bet ir naujos pozicijos - turim stalą viršuje! Reiks dažniau paleist tuos komandosus į misijas.

Nespėtų nei degtukas sudegt, o mes jau linksmai balbatuojam per 1,5m nuo baro ir nuo išėjimo. Viršuje gyvenimas geresnis: šilčiau, sausiau,atmosfera jaukesnė. Vien ko vertos lininės staltiesės ant stalų - bent jau stengtasi ne vien tik pavadinimu priminti kaimą. Šiek tiek patriušimo yra bet ne tiek, kad erzintų. Primėtyta visokių šmutkių. Ypač dar-ne-visai-retro telikų. Na pasikeitusia aplinka džiaugėmės kaip iš lagerio pabėgę kaliniai ir atėjo metas kibti į gėrimus ir maistą.

Pirmas buvo pasitiektas (taip, atsiskaitoma ir mokama prie baro) alus iš vidurinio čiaupo, bijau klysti bet gali būti firminis "Jovarų Šnekutis". Skanus paprastas alus. Toks sotus skonis. O prie sotaus alaus reikia ir sotaus maisto, tad visi išsirinkom po patiekalą arčiausiai širdies ir gurkšnodami laukėm kada atneš. Žūtbūtinėje kovoje susirungė: cepelinai (mano), troškinys/čenachai (Vytuko), rūkyta kiaulės ausis su žirniais (Gintaro) bei tuščias bruolio kampas, nes šis jau buvo pavalgęs iš anksto. Vienbalsiai laimėjo mano du dideli cepelinai plūduriuojantys grietinės ir spirgų padaže. Nors ir kiti dalyviai nesiskundė savo pasirinkimu ir viskas buvo švariai sudorota.

Tada atėjo metas antrajam alui ir čia buvo pasirinkta žanro klasika: pasiimam su medum ir pažiūrim ar norėsis antro? Ir kaip visada - antro su medumi nesinorėjo. Bet jau pradėjom eiti avantiūrišku keliu ir trečias užėjimas buvo iš bonkės. Piniavos "Stačias" su tokia etikete, kad negali neimt. Atsargiai tryse išsidalinom litrą, nes bruolis nepageidavo, ir pradėjom ragaut. Dvylika laipsnių, tamsus ir labai išraiškingo ir tvirto skonio. Kažkur skaičiau, kad tamsiame aluje galima pajausti džiovintų vaisių skonį - tai šiame tikrai pajutau tą "razinką". Stipriai rekomenduojamas stiprus alus, ypač tiem, kurie nori nuosaikiau įkainotos alternatyvos panašiems belgų alums.



Džiovintos gėrybės tęsėsi ir su ketvirtu pasirinkimu. Ponoro "Kaimiškas" tamsus alus į mūsų gomurius atnešė saulėgrąžų skonį. Visai netikėta ir stebėtinai malonu. Po šio ant linksmumo dar maktelėjom "Linksmųjų vyrukų" po bokalą ir vienuoliktą užsidarinėjant "Šnekučiui" paskutinieji išsiskirstėm į skirtingas puses. Sklinda gandas, kad kai kas dar padarė mažą pratęsimą, bet aš ten nebuvau - alaus midaus negėriau, nieko nežinau...

Jei kas pamena, tai pradžioje užsiminiau apie grėsmę barų reidui. Taip, "Šnekutis" toookio gerumo. Turi alaus ir baro sielą. Turi virtuvę. Turi barmeną su kuriuo pabaigoje linksmai padiskutavome ir apsikeitėme žiniomis. Turi nuotaiką. Turi Betmeno rūsį, jeigu kas linkęs į tokius dalykus. Žodžiu viskas šį ketvirtadienį ten buvo gerai. Manau, kad palaikinsiu šitą vietą ir mano gyvenimo atrakcijos gali būti perkeltos ten. Bet ne barų reidas. Keliam inkarą ir dreifuojam į kitos savaitės barą. Nes tie trys mano blogo skaitytojai įpareigoja!

Priedai:
Maisto ir alaus kainos
Konkuruojančios firmos apžvalga apimanti ir užupio filialą, kurį, manau, reiks ir mum aplankyti.

Dešimta dalis. Alaus krautuvė ir baras "Alynas".

Dar vienas ketvirtadienis. Dar viena vieta. "Alynas" jinai vadinas ir mes ten nuėjom... Planavom iš ankščiau ir labai galvojom, kur nueit. Ir kažkaip pagalvojau apie "Alyną". Buvau ten jau kartą futbolo žiūrėt, kitą kartą tik nusipirkau alaus išsinešimui, tai nusprendžiau pasidalint ta vieta su draugais.

Kaip visada susirinko ištikimasis ketvertas. Pradėjom trise. Atėjom apsidairėm: vieta švari, iščiustyta ir ilga! Kaip koks vagonas restoranas: vienam krašte begalinio ilgio baras su kokia dvidešimt čiaupų, vidury susiaurėjimas, galuose staliukai kažkur dvidešimt-trisdešimt žmonių bendrai. Baro estetika nepaliovė žavėti visą vakarą: dvidešimt varinių čiaupų! Kaip Homeris pasakytų: mmmm, čiaupai... Taigi pasirinkom galinę nišą ir atsisėdom. Nusirengėm striukes ir sumetėm į kampą, nes kažkas pagailėjo pinigų pakabai. Bet nepagailėjo gero dizaino staliukams ir fototapetams su apyniais - gražu. Pradžioje kitus staliukus buvo apsėdę žmonės, kuriuos įvardinčiau kaip bankininkus. Vėliau juos pakeitė iščiustyti berniukai su dizainerių darbo akiniais.

Nors publika ir prabangi, bet kainos nesikandžioja. Visgi centre gerti alų už 4 litus, nėra labai blogai. Belaukdami Vytuko nusprendėm pabandyti firminio "Alyno" alaus. Tas alus, gali drąsiai kautis su Kalnapilio, Utenos ar Švyturio pasiūlymais dėl neišraiškingiausio alaus titulo ir turi visai neblogus šansus laimėti. Dar prigriebėm duonos traškučių už trajaką. Šalia dar gulėjo dešros, varškės sūriai ir rūkyta žuvis, bet kažkaip neviliojo. Žodžiu virtuvė neegzistuoja, bet kadangi kitoj gatvės pusėj yra kinų restoranas ir kebabinė, tad didelių problemų nekėlė ir pamainom, kad neprarastumėm staliuko, nubėgom pavalgyti ko nors šilto.

O grįžus pasirinkti ką nors įdomaus iš visai netrumpo alų sąrašo. Bet pagalbos tikėtis iš prie čiaupų stovinčios merginos neverta: pardavėja-barmenė nepasirodė labai kompetentinga, nes užmačius įdomų apelsinų spalvos kvietinį alų vieno kliento bokale ir man jo paprašius, pasitikslino:
- To, kur atrodo, kaip su dumbliais? - cing cing akutėm.
- Taip! - atsakau ir mintyse mąstau, kad alaus apibūdinimui galima rasti ir šaunesnių išsireiškimų.
Be to dar yra ir naglumo elementas, nes kai per klaidą išmušė tris litus, tai visai be jokio žaismingumo ar intonacijos liepė vieną dėti į arbatpinigių dėžutę. Įdėjau, bet buvo nesmagu. Na bet jeigu vidiniu žavesiu ir nespindi, tai bandoma kompensuoti išore (iškirptė tokia ehem).

Na bet ne į bobas paspoksot susirinkom, o baro pažiūrėt ir alaus paragaut. Tai tas kvietinis "su dumbliais" buvo skanus ir jokio padangos ataskonio (girdi, Švyturį?). Po to ėjo mano atradimas, vyno terminais, sausas alus "Sidabrinė puta". Tokį alų norisi kuo nors užgerti, nes regisi, kad burnoje būtų sausas keksas, o ne skystis. Bet irgi labai įdomus ir geras alus.

Taigi po kelių bokalų ir karštų pokalbių valandų susivyniojom meškeres ir patraukėm namo. Kaip "Alynas"? Blogai. Kaip alaus krautuvė brangi: už pusantro litro alaus - penkiolika litų. Kaip baras per sterilus - nejauku ten. Nors gražu (čiaupai, mmm). Nors alus skanus ir nematytas kitur. Bet nesava vieta. Norisi lėkt iš ten kaip Maugliui pavasary... ir rast ką nors geresnio. Beje, iš ryto akys blizgėjo ir galva buvo pasunkėjusi - prie barų reido organizmas visgi dar nepriprato... Nieko - teks priprast!