2012 m. lapkričio 10 d., šeštadienis

Barų reidas v2.03 Jackie

Taigi neįtikėtinai operatyviai trečias šio sezono epizodas. Rinkomes ne visai normaliai ir ne visai visi. Bruolis penktadieniui turėjo darytis tyrimus, tad nusprendė neiti - sprendimą suprantam, bet negerbiam. Likę trys muškietininkai susitiko prie Vincuko aikštės ir nusprendė priimti kitų išgeriančių-mėgėjų pasiūlymą prisijungti į "Būsi trečias" "reikalų aptarti". Bet nuėjus į "Būsi trečias" paaiškėjo, kad išgeriantys žmonės nepareigingi - ir nesirinks. Kadangi sėdėti "Būsi trečias" tik per Marytės plauką nesiskiria nuo sėdėjimo tėvų svetainėje, tai nusprendėme paimti nematytą kaboką. Ir išėjom link "Jackie"...


View Larger Map

"Jackie" rasti nebuvo sunku - tiesiog eilinis pasukimas pagrindiniame Vilniaus girdagatvyje. Iškaba nemaža - pastebėti nesunku. Nu ką įkvepiam ir einam. Viduj balinta blondinė už baro ir tamsa... Tamsa ir alus, kaip žinome iš klasikos veikalų, dera, tad sėdome į krėslus prie bačkos. Ir vėl bare sėdėjome vieni, bet ilgainiui užsikaupė žmonių.


Iš kainų iškart pajutome, kad sėdime sostinės centre: alus 8-10Lt. Brangu, bet gyvent tai reikia. Ir pradėjom nuo budvaizerio, po to erdigeris ir pora tamsių, kurių pavadinimų nebepamenu. Alūs skanūs - skųstis pagrindo nerasta. Čia truputį chronologiškai persislinkau trejeta valandų į prieki.

Atsislenkam atgal, po pirmo bokalo pagalvojom apie maistą. Tai tiek pagalvojom ir baigėsi, nes maisto nėra. Kaip vėliau taikliai reziumavo Vytukas "angliško tipo baras: atėjai, prisigėrei, o pavalgyt - makdakan". Aš širdyje net truputį nudžiugau, kad Vilniuje yra tikrų girdyklų. Kadangi valgyt nedavė, tai kalėm po šotuką: 19lt už 4is jakučio su mango sultimis. Nebiznis - grįžom prie alaus.

Ties antru bokalu patraukė prie pramogų ir nuėjom prie stalo fūlės. Ir kai jau traukėm 2Lt kapeiką - "surprise, suprise" fulė nemokama ("tears are falling from my eyes")! Taip pažaidėm su kitais baro lankytojais ir prasidėjo... koncertas! Gal visgi brangus alus duoda savų privalumų. Užgrojo d.i.k.v.a.š. iš Kauno. Truputį kniaukė, bet visai geras akustinio roko duetas (gitara+vokalas ir bumbačius). Taip po to tualete atkreipiau dėmesį, kad koncertuoja ir daugiau grupelių šitame bare - mėgstu vietas su gyvos muzikos kvapu. Šiaip dar iki koncerto muzikinis fonas buvo labai, labai, labai geras, vientisas ir tinkamas barui. Ausys džiaugėsi.




Šiek tiek pašnekėjom apie rinkimus ir kitus meteorologinius reiškinius ir po ketvirto bokalo išsiruošėm namo. Bet namo nėjom. Norėjosi valgyti, tai jėmėm makdaką. Iš ryto galvos neskaudėjo, tai gal ir gerai, kad jėmėm.

Vertinimai geri. Solidus aštuonetas iš dešimties. Tikrai su džiaugsmu eitau dar kartą į muzikinį pasisėdėjimą. Gal net ir ne muzikinį. Netgi tualetas švarus ir tvarkingas. Gerai, kad aš biednas ne baro problema - devynetas.

2012 m. spalio 30 d., antradienis

Barų reidas v2.02 Pas Erlicką


Kaip ir minėjau praeitą kartą antro reido teks palaukti ir palaukėm. Pralaukėm briuselius, kazachstanus ir dar velniai žino ką, kol jau negalėjom atidėti. Ir neatidėjom.
Susirinkom neįprastai. Viena dalis (Gintaras su Vytuku) nuėjo po darbo, o mes su bruoliu kultūrinomės šaunaus styginių kvarteto Mettis konce pagal Debiusi ir Bethoveną. Tad porą valandų iš kolektyvinės blogo sąmonės teks išbraukti, tik sustojant ties tuo, jog buvo užvirusi kova, kas geriau: narkotikai ar alkoholis... Nusprendėm, kad šituos bandymus atidėsim vėlesniam laikui.


View Larger Map
Taigi po koncerto kolegos jau buvo padirbėję, tad teko spurtuoti ir jamiau džino. Sauso, kokį gamta sukūrė, it pušinė lenta. Ir čia iškart pradėjo aiškėti kavinės "Pas Erlicką" žavesys - padavėjos. Buvo apsišaudyta smagiais sąmojais apie iškrypusį skonį ir t.t. - smagu.

Apsidairius niekas nerėžė akies: tamsus rausvas interieras su geromis autorinėmis fotografijomis. Nors prireikus pasinaudoti sanitariniu mazgu aptiktas milžiniškas trūkumas - tualetas neužsirakina... Bet kam rakinti tą tualetą, kai reikia bėgt ir triaubt Butautų alų. 5lt už šitą lietuviško alaus šedevro porciją - ko daugiau reikia? Gal maisto... o šičia informacinė spraga, nes į maisto meniu net nežiūrėjau. Nors šalia mergelių kolektyvas atbėgo ir masiškai valgė, tad reik daryt išvadą, kad ir Pas Erlicką galima pavalgyti.

Nuotraukų padariau, bet barmenė sakė, kad negalima, tai pasilaikysiu sau. Smalsiems žmonėms yra www.google.com . Kaip vertinu - gerai. Blic reidui vieta tiko ir patiko, nežinau, ar sėdint ilgiau nepabostų, bet porai valandų ir porai bokalų keliam nykštį viršun. Beje, jei smegenys nepaveda, tai visai neblogas muzikinis fonas. Eikit ir patys pabandykit.


P.S.: netyčia suvedžiau barureidas.blogpot.com neįtikėtino gerumo puslapis ir be bokalo skaityt neišeina - nuostabus alternatyvios visatos barų reido blogas ;)

2012 m. rugsėjo 23 d., sekmadienis

Barų reidas v2.01 La Birra

Ką gi, ką gi nepraėjo nė pusė metų ir barų reidas grįžo! Antras sezonas, antras kvėpavimas ir dvigubai daugiau džiaugsmo! Arba ne... dar matysim. Vasara buvo graži, alus skanus tiek lauko kavinėse, tiek gamtoje, tad nebuvo noro reidauti. Bet vos palynojus lengvam lietučiui ir klevo lapams atradus alternatyvių spalvų gamą vyrams pakilo antakis: gal į reidą? Klausimas be abejonės retorinis ir reidas buvo suorganizuotas.
View Larger Map Rinkomės nepaprastai: mes su Gintaru startavom nuo darbo stalo ir ties baltuoju tiltu pasigavom Šurkų. Netoliese, Lukiškių aikštėje, kaip koks Leninas laukė bruolis. Eidami nelyg kaimo vaikai į kermošių, ties Gedimino prospekto viduriu pagavom ir grėsminga eisena švytuojantį Vytuką - komplektas gatavas. Dar vasarą vaiščiojan Vilniaus gatve matėsi pora vietelių tinkamų reidui, tad ši kryptis buvo ir pasirinkta. Taigi priėjom ir įėjom. Pradžioj net pavadinimo nepažiūrėjom. Kaip vėliau paaiškėjo atsidūrėme "La Birra".
Viduje mus pasitiko už baro stovinti mergaitė kairiame ringo kampe ir grupė panelių dešiniajame kampe. Nei prieš vieną iš jų neturėjome nieko tokio, tad nusprendėme kurdintis. Kadangi Gintaras buvo ratuotas, tai Vytukas paprašė leidimo priparkuoti transportą viduje. Mergaitė už baro maloniai sutiko - pliusas už velogerbėjų palaikymą. Atsisėdome prie lango susistūmėme du staliukus ir sukišome nosis į meniu. Alaus skirsnis maloniai pradžiugino. Pažiūrėkit patys:
Gražu, ane? Mum patiko ir nusprendėme tvarkingai pradėti ragauti. Išduosiu paslaptį, kad per visus alus, kuriuos gėrėme, tai kokios 6-ios rūšys nebuvo nei vieno tragiško. Aišku Švyturys saraše yra, bet kas nori, tai tikrai ras pagal savo skonį. Labai nudžiugau, kad buvo Erdinger dunkelio, nors pats daugiausia išmaukiau Beck alaus (5lt už skanų lager tipo alų yra geras sandėris). Ausis kuteno Moby muzika ir laukėme, kada atneš maistelio: šitlų traškučių, keptų svogūnų žiedų, keptos duonos ir keptų sparnelių. Visi patiekalai buvo tikrai skaniai suvalgyti ir suvirškinti. Viskas buvo labai šaunu, kol rusyje prasidėjo REPETICIJA! Taip taip taip ketvirtadienį, kada jau žmonės pradeda girtauti, pub'o savininkai nusprendė, kad rytojaus renginio garso patikrinimą galima padaryti 19:30. Iš pradžių iki skausmo ribos buvo derinamas garsumas, labai nemalonu. Po to kažkokia mergina padainuodavo žodį "euforija" nutildavo ir po 10s kartodavo dar kartą. Po 3-čio karto tapo nebejuokinga, po 6-to buvom traumuoti ir uždainavom patys. Bet viskas kažkada baigiasi ir garso patikra pasibaigė mums dar nepraradus klausos aparatų.
Paplepėjus apie pokyčius per vasarą, pajamėm stalo futbolą. Vietos mažoka, kad būtų galima labai mėgautis šia pramoga, bet aistras pakaitino. Dar barmenė pradejo loterijų sesiją: iš pradžių už du Guiness'o bokalus iškart laimėjome ausines, kuriomis didžiai pradžiuginome bruolį. Po to paaiškėjo, kad Heineken'as siūlo geresnes ausines, bet po 4 bokalų ir 0 ausinių nusprendėme pasitraukti. Kad kelelis nedulkėtų aktyviausi dalyviai įsipylė po liepsnojantį šotą ir iškeliavo. Užskaitau "La Birra". Tikrai nuostabus alaus meniu, aptarnavimas neblogas, vieta gera, kainos padorios. Yra mažų kabliukų, bet tai gali būti tik laikini reiškiniai. Šiaip emocijos geros. Gera vieta su gera kompanija ir geru alumi. Kaip ir priklauso barų reidui. Sekantis reidas gal nebus labai greitai, bet svarbu, kad idėja išliko ir puoselėjama toliau.

2012 m. kovo 1 d., ketvirtadienis

Devyniolikta dalis. "POGO" baras


Turiu nedaug laiko, tai rašim be mandrysčių.

Ketvirtadienis, baltas tiltas, Gintras, bruolis, Vytukas ir aš 18:30. Šlapia, negera, einam ten, kur netoli būtų transporto mazgas. Davai į POGO. O kogi ne, nepaisant, kad baras matęs kelis reido afterparčius, pačio reido nematė.

Nueinam, atsisėdam į cokolinio rūsio tamsumą. Pasiimam po 4 "Vilniaus Alaus" kvietinio po 5Lt. Staigmena, alus skanus, be padangos ataskonio, stiprus 8-netas. Po to buvo nuostabiai gardus mėsainis (Gintaro atveju - fish&chips) ir POGO alus po 4.5Lt. Paklausiau barmeno, tai ten Volfo Engelmano šviesus. Ir skonis toks, lyg piltum gazuotą Kauno lietaus kanalizacijos vandenį su laipsniais. Toliau buvo Volfo Engelmano porteris (visi alūs po 5lt, išskyrus POGO firminį), kuris irgi nežavėjo. Toliau trasoje buvo Varniukai, ir dar "Degančios Jadzės" ir "Mad Dog" šotai. Šotai neblogi ir nebrangūs.


View Larger Map

Aplinka: kažkas tarp psichbario (kažkelinta dalis) ir BIX'ų. Gražiau nei psichbaryje, bet nemažai ir pankovų elementų. Papildomi pliusai už ant scenos stovintį būgnų komplektą ir stiprintuvus - kažkas gyvo turėtų vykt. Publika: tarp BIX'ų ir psichbario - alternatyvi, bet ne visiškai už paraštės. Daugiausia jaunimėlis, vienas kitas pankas ir spanielis (pajautėt rimą?).

Vakaro pramoga: stalo futbolas. Standartas, bet smagus. Prarijo mūsų dvilyčių monetų keletą. Sužinojom, kad mus aplošt gali vyrai, moterys, vaikai ir vaikai-moterys. Prakeikti subkultūriniai moksliukai: mokykloj 20 atsispaudimų padaryt negali, o čia rankytes išlavintos iki begalybės. Bet kad ir sausai gaunam futbole, bet fanatėlinino ir pasilaikymo skanduočių srityje visi kiti per šviesmečius atsilieka.

Metas buvo namo, bet susitikus egzodo iš gimtinės elementų buvo padarytas afterpartis. Tame pačiame POGO. Vieniem Varniukam. Nepaihttp://www.blogger.com/img/blank.gifsant to kitas rytas buvo geras.

Sumuojam: kainos-kokybės santykis geras. Aplinka gera. Publika šalta. Bet kai šildo degantys šotai ir Kaune galima gyventi... Šiaip neblogai, 7 iš 10. Grįžti negalima pamiršti kablelis būtų po "grįžti". O nepamiršti sunku - šotai dalykas rimtas. Atsijungiu.

P.S.: Jei kam nors padės įsivertinti vietos charakteristiką, tai vyrų tulikas vanialina baisiau nei savaitę švinkintas česnakinis kebabas...

P.P.S: jei kam reik nuotraukų, tai bandykit jų svetainę ;)

2012 m. vasario 20 d., pirmadienis

Aštuoniolikta dalis. Bliuzo, džiazo, roko klubas + alaus restoranas "Aula"



Blin, galima uždust vien perskaičius pavadinimą, bet neeiline proga - neeilinis ir barų reidas! Kodėl? Paprasta:
1. Taikinys pasirinktas ne organizacinio komiteto viduje.
2. Taikinyje vyko renginys - "Poliarizuotų stiklų" branduolys grojo rokabilį (nors vėliau atėjo Šaras ir gavom porą šliagerių).
3. Nei tą, nei kitą dieną nereikėjo į darbą!
4. Ėjom su antrom pusėm (kai kas atėjo vienpusiai), tad dalyvavo: Agnė, žmona, Gintaras, bruolis, aš ir Vytukas (alfabeto tvarka).
5. Išvis ne reidas, nes išanksto užsirezervavom vietas.

Kai jau šachmatai ant lentos, metas žaisti: atėjom, pasivaikščiodami, į vietą anksti 18:00 ir kadangi iki koncerto buvo likę pora valandų, tai paėmėm viršutinę dalį ir išbandėm restorano meniu. Va tada ir paaiškėjo konspiracija ir melas... ant blizgaus iščiustyto meniu nebuvo alaus, tik "Utenos alaus - Švyturio" grupės pasiūlymai. 7,5Lt/0,5l. Apgavystė, nuliūdę paimam trilitriako talpos Baltijos bokštą už 34lt, "Vyrų džiaugso" užkandėlę, žirnių šratukus (tipo kroketai) už nepigiai, moterys vynulio 0,5l už 18lt, Agnė paimė grybų sriubos, žmona - morkų pyrago.

Netrukus atkeliavo gardėsiai ir vėl nusivylimas alaus trūkumas per pirštą... Kadangi, bokštas platus, tai galėjo kokių 200ml deficitas susidaryt. Liūdnai gurkšnojome alų. Vynulis neblogas. Grybų sriuba per sūri. Morkų pyragas, cituojant žmoną, dieviškas. Beje aptarnavo Vytuko nemalonę iš anksčiau (kitų kabokų) užsitraukusi padavalka. Taip pasėdėjom, pasisocializavom, temos išėjo iš įprastinių, dėl reidininkų sudėties (familiarumai ir t.t.). Aplinka graži, tvarkinga. Gal restoranas galėtų sau leisti nerodyti VH1 80s best hits, bet nu ką jau padarysi.



Atėjo metas leistis žemyn į klubą. Susimokėjom ir išėjom. Ten gražus senamiesčio rusys su arkomis, mažytė scena ir staliukai. Visai gera akustika ten kur mes sėdėjome. Užsisakėm Adler Bock alaus, kuris savo skoniu su vaisių užuominomis maloniai nudžiugino. Nedapilimo fintas išliko... gėda. Bet labiausiai džiugino rokabilio melodijos. Buvo verta. Vien dėl to, kad koncertas nemokamas. Pasibuvę, pasišokę ir pabendravę išėjom namo.


View Larger Map

Taigi apibendrinimas. Nepriklausomybė gerai. Laisvadieniai gerai. "Aula" blogai. Jokiu būdu neikite ten pavalgyti ar išgerti. Prašanti daug, o duodanti mažai. Mokėdamas 7,5lt už bokalą, norėčiau gauti bokalą ir pilną bokalą. Ten prabangi šikna. O mano šikna neprabangi, bet žino ko verta.


Vizualinė apsilankymo ekspresija ir pasiūlymas vadovybei, tikinčiai, kad aš ten grįšiu, nes man patiko

2012 m. vasario 13 d., pirmadienis

Septyniolikta dalis. "Alaus namai"


Šiek tiek užtrukom. Kaip teigia Merfio dėsnio viena versija: motina gamta yra kalė. Taigi, pasiuntusi mums reiškinį hidrometeorolgų įvardijamą speigu, paliko mus savarnakiškai ir gūdžiai gurkšnoti alų prie balanos. Bet speigas atlėgo ir po savaitės pertraukėlės patraukėm link baro. Šįkart padarėm paėdimą kinų restorane priešais „Alyno“ pardotuvę Jogailos gatvėje, pabandydami suvokti, kodėl ten dažnai lankosi bruolis. Nežinau ar supratom, bet pavalgėm ir patraukėm link mūsų taikinio. Jakšto gatvėje turėjo laukti mūsų „Muzikinis rūsys“. Na ant durų buvo iškaba su koncertų grafiku vasario mėnesiui (bet neaišku kurių metų), iš išorės degė lempos, bet durys užrakintos. Šviesa dega, namuose nieko nėr, mintyse skamba Tvinpykso melodija, ausyse niekas neskamba, nes jas graužia ~-15 Celsijaus skalės temperatūra, ką daryt?! Ką, ką... reik imt „Alaus namus“!


View Larger Map

Vytukas sakęsis, kad dar ten nebuvęs, tai buvo pretekstas. Pirmyn! Mikliai kirtome Lukiškių aikštę ir pasimatė saujelė žmonių, besibūriuojančių ties pusrūsiu. Pranėrėme į apačią ir prasidėjo pasirinkimai: prie baro ar imam staliuką. Paimėm barą. O kad būtų jauku, lyg pas mamą, užsisakėm „Varniukų“ alaus. Pirmoji pažintis su tuo alum įvyko būtent „Alaus namuose“ ir gražiai tęsiasi iki šiol. Pilstomas alus po 5-taką už puslitrį, kaimiškas po 4,5lt už 0,4l, bonkos (daug daug daug rūšių) įvairiai.



Įpusėjus pirmą bokalą įvyko netikėtas dalykas: Vytukas prisiminė (lyg ir), kad jau buvo lankęsis šitam bare. Šokas, panika ir išlyditi reidininkų veidai, bet negi dabar išeisi – likom. Ties antru bokalu (būgnų tratėjimas) atlikom garbingą pareigą ir pasveikinom Gintarą su pasenėjimu. Užbėgsiu už akių ir pasidžiaugsiu, kad viena iš dovanų nebuvo prasukta ir penktadienį galėjome kibti į darbus. O alaus namuose ėmėm alų po alaus tarpuose šniokšdami Nachos su aštriu padažu (6lt) ar keptą duoną (nepamenu lt). Fone mūsų ir publikos aistras kaitino Žalgirio Barsos krepšinio rungtynės, gaila, kad ne futbolo. Dar buvo pašnekesiu apie audringą jaunystę, kurias galima pasakoti tik bare atitinkamai publikai. Beje publikoje, visi, išskyrus Vytuką, rado su kuo pasisveikinti ir persimesti žodžiu. Aiškiai mūsų kalibro baras. Beje, turiu pagirti kaskart mane nustebinantį „Senolių“ alų (3lt už 0,3l 7% gėrį).

Kaip ir dažniausiai, „Alaus namuose“ neapsieta ir be linksmybių: svyruojantis, subtilaus negrožio vyrukų duetas paeiliui kabino šalia sedėjusių merginų porelę. Po antrojo bandymo, nusprendėm, kad dabar mūsų eilė, bet tik linksmai pasijuokėm ir likom ištikimi vyru ir alaus kompanijai.



Aptarus barų reido aktualijas, viziją ir misiją išsiskirstėm namo. Buvo smagu. Kaip nebus. Juk „Alaus namai“ yra baras iš pirmo žvilgsnio. Smagu ateit, atsisėst ir rasti „Varniukų“. Kaip pirmą kartą... Gera kaip pas mamą, tik be mamos. Nykštys į viršų, o iš paskos ir bokalas .

2012 m. sausio 30 d., pirmadienis

Šešiolikta dalis. Baras "Route 66"


Ketvirtadienis... jau šešioliktas! Ištikimi skaitytojai jau galėtų pamanyt, kad bus vėl standartinė įžanga: keturi vyrai ant baltojo tilto 18:30 ir pašol, o vat ne! Su sąlyga, kad Vytukas buvo deleguotas ing čviekų parodą Lenkijoj ir vėluotų, o to pasekoje greičiausiai nepasirodytų, tai iškilo grėsmė prarasti vieną stipriausių reidininkų. Bet organizacinis komitetas, gerai pažinodamas Vytuką, priėmė strateginį sprendimą reidą rengti 15min pėsčiomis nuo Vytuko namų - šito jis nepraleis. Kaip parodė vėlesni įvykiai - komitetas buvo teisus.

Taigi nedideliu atstumu nuo Vytuko namų buvo tik vienas įdomus baras, kurį žinojom : "Route 66". Pro šalį praeita kokius 500 kartų, o viduje būta 0 kartų - aiškiai santykis, kurį reikėjo gerinti. Susisiekėm ir susiskambinom susitikti vietoje. Mat man dar reikėjo dėklo išoriniam IDE diskui, kurį, netikėtai pačiam sau, pavyko rasti Europoje.


Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

Taigi nusileidžiu laiptukais į rūselį, praveriu duris, praneriu pro poilgį koridorių ir atsiveria "Route 66": kontrastingų spalvų plytelės, nemenko didumo baras, kalpokai, automobilių numeriai, vėliavėlės, kepurėlės, sporto ir alaus gamintojų iškabos, kurios turėtų priminti šeštojo dešimtmečio amerikietišką drive-in tipo kavinę ar kažką panašaus į pakelės barą. Beveik ir pavyksta, gal ir yra keletas nukrypimų ar apšiapimo požymių, bet ne tiek, kad erzintų. Labai patiko muzikinis fonas: rokas, rokas ir šiek tiek kitokio roko.



O va dabar liūdnoji dalis: alus. Iš pradžių pasiėmėm "Route 66" alaus už 4Lt, t.y. "Volfas Engelman" tik lokalizuotas. Neįpatingas alus. Bruoliui su Gintaru teko iš senos bačkos, tai net kraupokas. Antras buvo "raudonas" alus už 5Lt, t.y. "Volfas Engelman" su aštriu kečiupu: kraupokoka. Bet prisiminėm kaip taisėm "Švyturį" "Žvėryno smuklėj" ir linksmai pasijuokėm, o "raudoną" nesimėgaudami greit sukratėm į skrandžius. Trečias alus buvo "Heineken" už 7Lt: kaip butelyje, taip ir iš krano - šnipštas. Tiek ir to alaus.

Ir ties trečiu bokalu atkeliavo ir Vytukas. Gražus, kaip iš tetulės laidotuvių, mat nepersivilkęs, tai su paltu, juodais marškinukais kaip iš perwol reklamos, megztuku ir nučiustytais batukais. Parnešė keletą Lenkijos, čviekų ir lenkiškų čviekų aktualijų, bei "Kraliowskoje" alaus, už kurį didėliausiai dėkoju visų reidininkų vardu. Ir kadangi jau buvom keturiese, buvo metas imtis žaidimų: stalo futbolo ir stalo akmenslydžio. Prie stalo futbolo visai pasismaginome ir netgi surengėm mini čempionatą su gretimu staliuku (gavom į kaulus), o va stalo akmenslydis buvo visai žavus nukrypimas ir maloni egzotika, tikrai verta poros litų.



Taigi metas išvadoms: smagi vieta pasibūti centre. Pagerti nelabai, nes santykis su alumi nekažkoks. Aplinka nebloga; publika marga, bet neįkyri; muzika man patiko; yra žaidimų, jei nesiseka rasti bendros kalbos su sugėrovais - žodžiu visai patenkinamai. Bet iš galvos vis lentelės su užrašu "What would Elvis do?" vaizdas. Ir jei leisiu sau įsijausti į karaliaus vaidmenį, manau, kad jis šią vietą praleistų - skystoka...