Aštuoniolikta dalis. Bliuzo, džiazo, roko klubas + alaus restoranas "Aula"

Blin, galima uždust vien perskaičius pavadinimą, bet neeiline proga - neeilinis ir barų reidas! Kodėl? Paprasta:
1. Taikinys pasirinktas ne organizacinio komiteto viduje.
2. Taikinyje vyko renginys - "Poliarizuotų stiklų" branduolys grojo rokabilį (nors vėliau atėjo Šaras ir gavom porą šliagerių).
3. Nei tą, nei kitą dieną nereikėjo į darbą!
4. Ėjom su antrom pusėm (kai kas atėjo vienpusiai), tad dalyvavo: Agnė, žmona, Gintaras, bruolis, aš ir Vytukas (alfabeto tvarka).
5. Išvis ne reidas, nes išanksto užsirezervavom vietas.

Kai jau šachmatai ant lentos, metas žaisti: atėjom, pasivaikščiodami, į vietą anksti 18:00 ir kadangi iki koncerto buvo likę pora valandų, tai paėmėm viršutinę dalį ir išbandėm restorano meniu. Va tada ir paaiškėjo konspiracija ir melas... ant blizgaus iščiustyto meniu nebuvo alaus, tik "Utenos alaus - Švyturio" grupės pasiūlymai. 7,5Lt/0,5l. Apgavystė, nuliūdę paimam trilitriako talpos Baltijos bokštą už 34lt, "Vyrų džiaugso" užkandėlę, žirnių šratukus (tipo kroketai) už nepigiai, moterys vynulio 0,5l už 18lt, Agnė paimė grybų sriubos, žmona - morkų pyrago.

Netrukus atkeliavo gardėsiai ir vėl nusivylimas alaus trūkumas per pirštą... Kadangi, bokštas platus, tai galėjo kokių 200ml deficitas susidaryt. Liūdnai gurkšnojome alų. Vynulis neblogas. Grybų sriuba per sūri. Morkų pyragas, cituojant žmoną, dieviškas. Beje aptarnavo Vytuko nemalonę iš anksčiau (kitų kabokų) užsitraukusi padavalka. Taip pasėdėjom, pasisocializavom, temos išėjo iš įprastinių, dėl reidininkų sudėties (familiarumai ir t.t.). Aplinka graži, tvarkinga. Gal restoranas galėtų sau leisti nerodyti VH1 80s best hits, bet nu ką jau padarysi.



Atėjo metas leistis žemyn į klubą. Susimokėjom ir išėjom. Ten gražus senamiesčio rusys su arkomis, mažytė scena ir staliukai. Visai gera akustika ten kur mes sėdėjome. Užsisakėm Adler Bock alaus, kuris savo skoniu su vaisių užuominomis maloniai nudžiugino. Nedapilimo fintas išliko... gėda. Bet labiausiai džiugino rokabilio melodijos. Buvo verta. Vien dėl to, kad koncertas nemokamas. Pasibuvę, pasišokę ir pabendravę išėjom namo.


View Larger Map

Taigi apibendrinimas. Nepriklausomybė gerai. Laisvadieniai gerai. "Aula" blogai. Jokiu būdu neikite ten pavalgyti ar išgerti. Prašanti daug, o duodanti mažai. Mokėdamas 7,5lt už bokalą, norėčiau gauti bokalą ir pilną bokalą. Ten prabangi šikna. O mano šikna neprabangi, bet žino ko verta.


Vizualinė apsilankymo ekspresija ir pasiūlymas vadovybei, tikinčiai, kad aš ten grįšiu, nes man patiko

Septyniolikta dalis. "Alaus namai"

Šiek tiek užtrukom. Kaip teigia Merfio dėsnio viena versija: motina gamta yra kalė. Taigi, pasiuntusi mums reiškinį hidrometeorolgų įvardijamą speigu, paliko mus savarnakiškai ir gūdžiai gurkšnoti alų prie balanos. Bet speigas atlėgo ir po savaitės pertraukėlės patraukėm link baro. Šįkart padarėm paėdimą kinų restorane priešais „Alyno“ pardotuvę Jogailos gatvėje, pabandydami suvokti, kodėl ten dažnai lankosi bruolis. Nežinau ar supratom, bet pavalgėm ir patraukėm link mūsų taikinio. Jakšto gatvėje turėjo laukti mūsų „Muzikinis rūsys“. Na ant durų buvo iškaba su koncertų grafiku vasario mėnesiui (bet neaišku kurių metų), iš išorės degė lempos, bet durys užrakintos. Šviesa dega, namuose nieko nėr, mintyse skamba Tvinpykso melodija, ausyse niekas neskamba, nes jas graužia ~-15 Celsijaus skalės temperatūra, ką daryt?! Ką, ką... reik imt „Alaus namus“!


View Larger Map

Vytukas sakęsis, kad dar ten nebuvęs, tai buvo pretekstas. Pirmyn! Mikliai kirtome Lukiškių aikštę ir pasimatė saujelė žmonių, besibūriuojančių ties pusrūsiu. Pranėrėme į apačią ir prasidėjo pasirinkimai: prie baro ar imam staliuką. Paimėm barą. O kad būtų jauku, lyg pas mamą, užsisakėm „Varniukų“ alaus. Pirmoji pažintis su tuo alum įvyko būtent „Alaus namuose“ ir gražiai tęsiasi iki šiol. Pilstomas alus po 5-taką už puslitrį, kaimiškas po 4,5lt už 0,4l, bonkos (daug daug daug rūšių) įvairiai.



Įpusėjus pirmą bokalą įvyko netikėtas dalykas: Vytukas prisiminė (lyg ir), kad jau buvo lankęsis šitam bare. Šokas, panika ir išlyditi reidininkų veidai, bet negi dabar išeisi – likom. Ties antru bokalu (būgnų tratėjimas) atlikom garbingą pareigą ir pasveikinom Gintarą su pasenėjimu. Užbėgsiu už akių ir pasidžiaugsiu, kad viena iš dovanų nebuvo prasukta ir penktadienį galėjome kibti į darbus. O alaus namuose ėmėm alų po alaus tarpuose šniokšdami Nachos su aštriu padažu (6lt) ar keptą duoną (nepamenu lt). Fone mūsų ir publikos aistras kaitino Žalgirio Barsos krepšinio rungtynės, gaila, kad ne futbolo. Dar buvo pašnekesiu apie audringą jaunystę, kurias galima pasakoti tik bare atitinkamai publikai. Beje publikoje, visi, išskyrus Vytuką, rado su kuo pasisveikinti ir persimesti žodžiu. Aiškiai mūsų kalibro baras. Beje, turiu pagirti kaskart mane nustebinantį „Senolių“ alų (3lt už 0,3l 7% gėrį).

Kaip ir dažniausiai, „Alaus namuose“ neapsieta ir be linksmybių: svyruojantis, subtilaus negrožio vyrukų duetas paeiliui kabino šalia sedėjusių merginų porelę. Po antrojo bandymo, nusprendėm, kad dabar mūsų eilė, bet tik linksmai pasijuokėm ir likom ištikimi vyru ir alaus kompanijai.



Aptarus barų reido aktualijas, viziją ir misiją išsiskirstėm namo. Buvo smagu. Kaip nebus. Juk „Alaus namai“ yra baras iš pirmo žvilgsnio. Smagu ateit, atsisėst ir rasti „Varniukų“. Kaip pirmą kartą... Gera kaip pas mamą, tik be mamos. Nykštys į viršų, o iš paskos ir bokalas .