2015 m. gruodžio 19 d., šeštadienis

2015 Reiderių sugrįžimas.

Čia taip prieš mėnesį pradėjo kirbėti mintis - ar pajėgtume? Juk nuo paskutinio reguliaraus sezono praėjo treji metai... Nuo "netyčiuko" - dveji. Bet nebandysi - nesužinosi: kabliukas buvo užmestas pora savaičių prieš įvykį, o galutinai užkirstas išvakarėse. Ir buvo ištraukta visai riebi aukšlė!

Taigi išvakarėse paaiškėjo, kad galės dalyvauti visi pagrindinės sudėties žaidėjai ir vienas legionierius. Vietą pasirinkau neeilinę: arti namų (Naujininkuose) esantis lariokas, dirbantis visą parą, ir jau iš anksto buvo aišku, kad greičiausiai "baisiausio kaboko" rungtynėse kausis su Kalvarijų 41 esančia įstaiga. Buvo neramių minčių dėl saugumo ir higienos, bet jei jau šauni kartą per porą metų, tai negi į Keulę taikysi - reik šerno! O šiaip be "Biržų alaus" kitos iškabos ir nepamenu, gal ir nėra. Nes ne tai svarbu... Svarbu, kad dream team'as po dvejų metų pakėlė šiknas ir išėjo.

Taigi susitinkame septintą prie stoties IKI. Ateinu penkios prieš, o ten aplinką pižoniškais akių lazeriais skenuoja Vytukas. Žinojau, kad turės, ką pasakyti, ir turėjo - apie baisumą to stoties rajono. Kad jam nebūtų taip sunku, tai pasakiau, kad eisim į "ne blogesnę" vietą nei tie naktinių plaštakių ir dieninių šaltukų nusėsti bariukai šalimais. Vytukas atsiduso, bet žinojau, kad alus iš čiaupo padarys, ką reikia. Kur buvęs, kur nebuvęs atsliuogė rimtojo veido kavalierius - bruolis. Ir jam net nespėjus pasakyti žodžio iš "L" raidės dešinįjį flangą atakavo Gintaras su Roman - full house, škes. Pasičiupinėjame rankas ir iškeliaujame. O oras - tai kaip Vėsutės Biraitės mintis: skystas, ne vietoje, ne laiku ir gal net šiek tiek įžeidžiantis, nors pastaruoju metu tampantis norma. Roman į mane pažiūri benamio šunio žvilgsniu ir suprantu, kad toli netrauks - paskolinu savo kepurę, o pats užsimaukšlinu kapišoną - tas šaltas skystis iš dangaus varo į neviltį. Eidami pradedame pliurpti ir matau, kad reikalai gerėja.



Likus 300 metrų iki larioko, Vytukas meta "matą" ir sako:
- Taigi šitoj vietoj net dieną vėmalais smirda. Aš čia alų anksčiau pildavausi, - caraitės ant žirnio intonacija išbėrė jis.
Pasirodo, kad ilgą laikotarpį dirbdamas netoliese Vytukas žinojo šitą vietą, bet ar tai tas šaltas lietus, ar gerėjantis gyvenimas, ar pablogėjusi uoslė, o gal kombinacija visų faktorių, bet vėmalų viduje neužuodžiau. Nors vaizdai gniaužė kvapą... Iš dviejų stalų pasirenkame tuščią. Na, dar buvo biliardo stalas ir į kampą nugrūstas pokerio stalas, bet ką jau čia, nusimetėme kuprines - ir prie baro!

O prie baro stovėjo toks gyvenimo užgrūdintas apie keturiasdešimties metų barmenas. Iš išvaizdos - šiaurės Lietuvos atstovas, iš bendravimo manieros - žemaitis. Taip šnekantį įsivaizduočiau praporščiką sovietinėje armijoje. Panašu, kad jam net žodis "prašau" atrodo kaip išsip*sinėjimas. Kai į tave kreipiasi, tai turi kokias penkias sekundes pasirinkimui, nes gal jam atrodo, kad už manęs koks šimtas klientų ir šiaip aš gadinu jam gyvenimą tiesiog būdamas čia. Nors, kita vertus, jei man reiktų bent mėnesį padirbti Naujininkuose visą parą dirbančiame larioke, tai galėčiau nesumirksėjęs balsuoti už Darbo partiją ir žudyti tarakonus žvilgsniu. Bet nepaisant viso to nemalonumo apsitarnaujant su barmenu, laukė džiugi staigemena: bokalas - euras. Taip, vienas euras, ir tada vidiniam suvalkiečiui užgrojo angelų choro giedamas garsėjantis mažoras ir supratau, kad keturių bokalų taisyklė žus. Pradžiai paėmiau stipriausio "Senovinio" alaus. Ir nesvarbu vienkartinis (kuris - vėliau paaiškėjo - yra daugkartinis) bokalas, nesvarbu netvirtas suolas ir nudrožtas stalas, 7% skonio kupinas alus padarė savo darbą - man pasidarė drąsiau. Drąsiau netgi tiek, kad be jokio gilesnio pamąstymo ėmiau už 1,20 euro brolio nupirktos keptos duonos, kurios indelį pačiam reikėjo pasiimti iš šaldytuvo. Dar buvo kibinukų po aštuom centų, bet niekas nenorėjo mirti. Po pirmo bokalo, į tą pačią plastikinio krištolo taurę čiurleno "Širvėnos" vardo alutis. Savo durpės ataskoniu ir grakščiu lengvumu padarė gerą įspūdį ir daugiau eksperimentuoti nepanorau.



Pagaliau turėjau akimirką apsidairyti atidžiau. Interjeras nusagstytas "Biržų alaus" atributika, kuri slepia baisumus taip pat gerai, kaip bomžas įsisegęs gintarinę sagą į atlapą. Tualeto durys iki galo neužsidaro. Bent jau naudojant civilizuotą jėgos kiekį. Galvojau naudoti daugiau, bet po to mintyse permečiau, kaip mane su aliuminiu alaus kegu negyvai užtalžo barmenas ir pakasa kieme po šlapimo skalaujamomis alyvomis, nes sulaužiau/sugadinau duris, ir ne visai uždarytos durys man nebekėlė diskomforto. Beje, vienos durys pakeliui į tualetą padabintos pusplikėmis mergaitėmis iš tepalų gamintojo kalendorių - jaučiu, kad šalia esančių servisiukų trofėjai. Pradžioje prie baro dar kažką burbė senas kineskopinis televizorius, bet barmenui nuėjus su klientais pliekti kortomis jis nutilo. Taip ir nesupratau, kokio velnio šalia manęs buvo padėtos S900 kolonėlės - gal klientas apmokėjo už alų, o stiprintuvą pragerti pamiršo, nežinau... Jos tiesiog gerai laikė voratinklius, o vorai gaudo muses, o kuo mažiau musių - tuo daugiau higienos... Dar kažkokiu 1990-tųjų laiku dvelkė viduje susilankstančios grotos durims uždengti. Ir dar viena detalė, kuri dabartiniame kelių saugumo kontekste atrodo graudžiau nei graudžiai - plakatas su alaus buteliu ir bokalu, po kuriuo užrašas skelbė "Negerk už vairo, nes išpilsi".



Kadangi interjere palaimos neatradau, teko mesti pajėgas į kompaniją ir pašnekesius. O ten, kur civilizuoti žmonės, tai ar gali būti kas blogai. Bet jaučiasi, kad metai pagadino - visi apie vadybos sistemas, kokybes ir panašiai. Dar ta tema buvo keletą kartų peržvelgta kainų perspektyvoje ir pasijautė, kaip visgi pakilome. Prabėgusių metų tema buvo apžvelgta dar ir todėl, kad artėjo teksto eilučių autoriaus gimtadienis ir Vytukas įteikė dujinę lietlempę, kuri mane pakerėjo. Aišku, po paskutinių bokalų mes pabadėme ją lauke įžiebti ir pavyko puikiai, tik nepavyko lengvai užgesinti... Tai nukentėjo mūsų kolektyvinis vyriškumas ir apsilydė aparatas, kuris iškeliavo "aiškintis už kokybę". Bet fejerverkai buvo, akys, rankos, kojos sveikos, tai buvo smagu ir turėjom iš ko pasijuokti. Kadangi šalta duona gerai, bet picos dar geriau, tai greitai smuktelėjome į netoliese esančią piceriją, kuri mus pavaišino pica ir negaiviaisiais gėrimais. Vakaras buvo baigtas ir teliko išsiskirtyti namo.



Kaip vertinti larioką. Na gal kaip pirmam kartui, tai kokie 3 iš 10. Viską gelbsti kaina ar tiksliau - jos nebuvimas. Turbūt jei taptum nuolatiniu klientu, kas mėnesį po balą vis kiltų ir kiltų iki kokių devynių. Bet nekils, nes mes jau kitokie. Tačiau atradau skanaus ir gero alaus pilstymo tašką ir, kai 1,20 euro už litrą, tai planas paprastas - imi alų ir bėgi interjeru džiaugtis netoliese esančiuose namuose. O šitą vietą palieki tos kitos epochos vyrams, kuriems šita vieta yra gražiausia, kas yra jų gyvenime, nes visa kita yra nykus bendrabutis ir Darbo partijos reklama per teliką.